Aleksandras Firkovičius (1932-01-16–2014-10-03) užaugo Sofijos ir Simono Firkovičių šeimoje. Tėvas Simonas buvo ilgametis Trakų karaimų vyresnysis dvasininkas hazanas, o mama Sofija rūpinosi namais ir gausia šeima, kurioje augo šeši vaikai, tarp jų ir jaunėlis Aleksandras.
Mokėsi Trakų pradinėje mokykloje, vėliau Trakų mokytojų seminarijoje, o aukštąjį išsilavinimą įgijo Vilniaus Pedagoginiame institute. Po vedybų su Galina Taimaz apsigyveno Vilniuje, čia gimė ir augo duktė Olga.
Aleksandro anūkės Viktorija ir Bijana pamena senelio papasakotą nuotaikingą istoriją, kaip gimė jo aistra fotografijai. Baigęs mokslus mokytojų seminarijoje, jis įsigeidęs išmėginti medžioklę, o mama pridėjusi trūkstamą pinigų sumą, kad galėtų nusipirkti šautuvą. Bet iš medžioklės jaunuolis lyg tyčia vis grįždavo be laimikio, o paklaustas, kodėl grįžo tuščiomis, atsakydavo nespėjęs nusitaikyti, tad laimikis pabėgęs. Vis dėlto vieną dieną prisipažino: jam buvo taip gaila gyvūnų, kad neprisiversdavo į juos šauti. Tada ir kilo mintis nusipirkti fotoaparatą, kad galėtų stebėti ir fiksuoti gamtą, kurią be galo mėgo. Tad vėl pasiskolinęs iš mamos pinigų nusipirko visą reikalingą įrangą.
Apie menišką Aleksandro sielą byloja jo fotografijos, kuriuose tebegyvena unikalus Trakų kraštovaizdis: bekraštės ežerų erdvės su vandenyje atsispindinčiais debesų burlaiviais, horizonte pro debesų properšas spindinti besileidžianti saulė. Pastabi fotografo akis pamato grožį paprastuose daiktuose – jo žvilgsnį patraukia vandens pilna valtis, palei ežerą rymanti rudenėjančių medžių alėja, ant medinės tvoros įsitaisęs katinėlis. Su meile ir būdingu humoro jausmu jis fiksuoja ne tik kraštovaizdį, bet ir žmogų jame: matome vyrą su pilnais obuolių krepšiais, meškeriojančius vaikus, baltinius skalaujančią moterį. Šios nuotraukos – sustabdytos būties akimirkos, kupinos istorinių detalių.
Ypač jausmingi Aleksandro daryti portretai. Jie žavi šviesos ir šešėlių žaismu, neorealistine stilistika, švelniu intymumu – tarsi kadrai iš itališkų filmų, persmelkti dolce vita magijos. Juose atpažįstame šeimos narius, draugus ir gimines.
Jautriai stebėjęs jį supančią aplinką, atpažinęs savo gimtuosiuose Trakuose ir sutiktuose žmonėse grožį ir su meile jį įamžinęs Aleksandras Firkovičius atsiskleidė kaip talentingas fotomeninkas, o mes šiandien turime retą progą pamatyti unikalų Trakų kraštovaizdį šio istorinio miesto senbuvio akimis.
Dėkojame šeimai už suteiktą galimybę eksponuoti fotomeninko darbus, įamžinusius Trakų genius loci.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Mokėsi Trakų pradinėje mokykloje, vėliau Trakų mokytojų seminarijoje, o aukštąjį išsilavinimą įgijo Vilniaus Pedagoginiame institute. Po vedybų su Galina Taimaz apsigyveno Vilniuje, čia gimė ir augo duktė Olga.
Aleksandro anūkės Viktorija ir Bijana pamena senelio papasakotą nuotaikingą istoriją, kaip gimė jo aistra fotografijai. Baigęs mokslus mokytojų seminarijoje, jis įsigeidęs išmėginti medžioklę, o mama pridėjusi trūkstamą pinigų sumą, kad galėtų nusipirkti šautuvą. Bet iš medžioklės jaunuolis lyg tyčia vis grįždavo be laimikio, o paklaustas, kodėl grįžo tuščiomis, atsakydavo nespėjęs nusitaikyti, tad laimikis pabėgęs. Vis dėlto vieną dieną prisipažino: jam buvo taip gaila gyvūnų, kad neprisiversdavo į juos šauti. Tada ir kilo mintis nusipirkti fotoaparatą, kad galėtų stebėti ir fiksuoti gamtą, kurią be galo mėgo. Tad vėl pasiskolinęs iš mamos pinigų nusipirko visą reikalingą įrangą.
Apie menišką Aleksandro sielą byloja jo fotografijos, kuriuose tebegyvena unikalus Trakų kraštovaizdis: bekraštės ežerų erdvės su vandenyje atsispindinčiais debesų burlaiviais, horizonte pro debesų properšas spindinti besileidžianti saulė. Pastabi fotografo akis pamato grožį paprastuose daiktuose – jo žvilgsnį patraukia vandens pilna valtis, palei ežerą rymanti rudenėjančių medžių alėja, ant medinės tvoros įsitaisęs katinėlis. Su meile ir būdingu humoro jausmu jis fiksuoja ne tik kraštovaizdį, bet ir žmogų jame: matome vyrą su pilnais obuolių krepšiais, meškeriojančius vaikus, baltinius skalaujančią moterį. Šios nuotraukos – sustabdytos būties akimirkos, kupinos istorinių detalių.
Ypač jausmingi Aleksandro daryti portretai. Jie žavi šviesos ir šešėlių žaismu, neorealistine stilistika, švelniu intymumu – tarsi kadrai iš itališkų filmų, persmelkti dolce vita magijos. Juose atpažįstame šeimos narius, draugus ir gimines.
Jautriai stebėjęs jį supančią aplinką, atpažinęs savo gimtuosiuose Trakuose ir sutiktuose žmonėse grožį ir su meile jį įamžinęs Aleksandras Firkovičius atsiskleidė kaip talentingas fotomeninkas, o mes šiandien turime retą progą pamatyti unikalų Trakų kraštovaizdį šio istorinio miesto senbuvio akimis.
Dėkojame šeimai už suteiktą galimybę eksponuoti fotomeninko darbus, įamžinusius Trakų genius loci.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
|
|
|