Apie Trakų istorinį nacionalinį parką
Trakų istorinis nacionalinis parkas įkurtas 1991 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Lietuvos istorinio valstybingumo centro kultūriniams kompleksams su jų autentiška gamtine aplinka saugoti. Šiame unikaliame kompaktiškame kultūros ir gamtos paveldo ansamblyje, kuris atspindi svarbius Lietuvos ir Rytų Europos istorijos laikotarpius bei įvykius, puikiai išlikęs kultūrinis kraštovaizdis su urbanizuotu centru - istoriniu miestu ir pilimis tarp ežerų, tradicinio žemės naudojimo su reliktiniais kaimais, agrarinėmis teritorijomis bei išlikusiomis natūraliomis pirminės gamtos vietovėmis. Trakų istorinio nacionalinio parko vertės puikiai išlikusios, identifikuotos ir saugomos nacionalinių teisės aktų visuma.
Ypatingo grožio Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdis iš dalies yra natūralus, iš dalies suformuotas. Jis apima 8,2 tūkst. ha teritoriją, kurią jungia daugiau kaip 32 ežerų (1,4 tūkst. ha) sistema. Prieš ledynmečio reljefas lėmė stambiųjų Trakų parko reljefo formų - ežerų ir pelkių duburių, kalvų - formavimąsi paskutiniojo apledėjimo (13-14 tūkst. m. pr. Kr.) metu. Skirtingų ledyno tirpsmo stadijose Trakų parko pietinėje dalyje susiklostė banguota zandrinė lyguma, šiaurinėje – moreninių kalvų grandinės. Šio reljefo morfostruktūra yra unikalus ežeringojo kraštovaizdžio formavimosi Baltijos aukštumose etalonas. Ežeryno didžiųjų susiekiančių Galvės (361 ha), Skaisčio (286 ha), Bernardinų (88 ha) ir Totoriškių (76 ha) ežerų apsuptyje yra Naujųjų Trakų senamiestis (169 ha) su Salos ir Pusiasalio pilimis, kurie iš esmės ir sudaro šio ansamblio branduolį. Jį juosia mišrūs miškai (3,9 tūkst. ha), kuriuos rytuose keičia pelkės, pietuose - plynaukštė, vakaruose ir šiaurėje išplintanti į kontrastingą daubotą kalvotą reljefą. Tai sudaro puikias sąlygas didžiulei biotopų įvairovei su Europinės svarbos buveinėmis bei daugybe Lietuvoje ir Europos mastu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Trakų parke vaizdingai išsidėstė piliakalniai, piliavietės, dvarai, kupstiniai ir valakiniai kaimai, vienkiemiai. Visi Trakų istorinio nacionalinio parko komponentai yra sujungti į integruotą holistinę teritorinę ir vizualinę visumą, kuri palieka neišdildomą įspūdį.
Gamtos turtai ir kraštovaizdžio įvairovė bei ypač savitos jo orografinės formos sudarė palankias sąlygas žmonėms Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje įsikurti prieš 4 tūkst. m. prieš Kr. Išskirtinė reikšmė Trakams teko XIII-XVI a., kai paskutinė pagoniška Europos valstybė - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė priešinosi krikščioniškosios Europos kariniams Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams. Pirmą kartą Trakai paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio Kronikoje. Trakai buvo tapę svarbiu valstybės sostinės Vilniaus prieigų gynybos centru. Natūralioje sunkiai prieinamoje Trakų teritorijoje buvo susikūrusi bendra fortifikacinė sistema su medinėmis (Bražuolės (I tūkst. prieš Kr.-XIV a.), Daniliškių (VI –XII a. Po Kr.) piliakalniai ir mūrinėmis (Senųjų Trakų (XIV a. pr.), Naujųjų Trakų Pusiasalio (XIV a. vid.) ir Salos (XIV a. pab.) pilimis. Gynybai lietuviai pasitelkė totorius ir karaimus.
Šalia pilių išaugo Naujųjų Trakų daugiatautis (lietuvių, karaimų, totorių, žydų, rusų, vokiečių, lenkų) miestas, turėjęs plačius politinius ir prekybinius ryšius su Europos miestais bei jų bendruomenėmis, su sakralinės, pasaulietinės ir gynybinėmis viduramžių architektūros, pasaulietinio ir bažnytinio meno, literatūros tradicijomis. Trakų mieste egzistavo unikali savivaldos sistema, grįsta Magdeburgo teise – nuo XV a. koegzistavo savivaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės. Trakų miestas tapo dalinės kunigaikštystės (XIV-XVI amžiais), kuri pietuose siekė Brestą (dabartinė Baltarusija), o šiaurėje - Biržus (prie Latvijos sienos), centru ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų sosto vieta. Trakai buvo valdovų mėgstama rezidencija - pripažintas viduramžių politikos teatras su svarbiais diplomatiniais, dovanojimų ir medžioklių ritualais, bažnytinėmis šventėmis ir prekymečiais. Nuo XVI a. Trakai dominavo valstybinio masto kulto erdvėje - 1718 m. Romos popiežius Klemensas XI karūnavo pirmąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stebuklais pagarsėjusį Dievo Motinos paveikslą, kuris tapo lietuvių, lenkų, latvių, baltarusių tautų piligrimystės objektu.
Šalia laisvai plėtojosi ortodoksų, musulmonų, karaimų ir judėjų tikėjimai. XVII a. miesto augimas sustojo, nes ypač palanki viduramžių gynybiniam ir politiniam centrui gamtinė aplinka apribojo Trakų ūkinę ir urbanistinę plėtrą Lietuvos – Lenkijos valstybių unijos laikotarpiu (1569-1795), carinės Rusijos imperijos (1795-1917), Lenkijos Respublikos (1920-1939) ir Sovietų Sąjungos (1940-1991) okupacijų laikotarpiais. Trakuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiapusis istorinis ir kultūrinis palikimas tarsi užsikonservavo. Šioje teritorijoje ryškūs ne tik garsiausių savo laikmečio viduramžių valdovų – Vytauto Didžiojo, Kazimiero, bet ir kitų iškilių asmenybių - grafų Tiškevičių, kunigaikščių Radvilų, didikų Sapiegų, Oginskių, Goštautų, Sienos universiteto rektoriaus, Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio, karaimų mąstytojo bei filosofo Izaoko Trakiečio, poeto bei gydytojo Ezros Harofezo gyvenimo pėdsakai.
Ypatingo grožio Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdis iš dalies yra natūralus, iš dalies suformuotas. Jis apima 8,2 tūkst. ha teritoriją, kurią jungia daugiau kaip 32 ežerų (1,4 tūkst. ha) sistema. Prieš ledynmečio reljefas lėmė stambiųjų Trakų parko reljefo formų - ežerų ir pelkių duburių, kalvų - formavimąsi paskutiniojo apledėjimo (13-14 tūkst. m. pr. Kr.) metu. Skirtingų ledyno tirpsmo stadijose Trakų parko pietinėje dalyje susiklostė banguota zandrinė lyguma, šiaurinėje – moreninių kalvų grandinės. Šio reljefo morfostruktūra yra unikalus ežeringojo kraštovaizdžio formavimosi Baltijos aukštumose etalonas. Ežeryno didžiųjų susiekiančių Galvės (361 ha), Skaisčio (286 ha), Bernardinų (88 ha) ir Totoriškių (76 ha) ežerų apsuptyje yra Naujųjų Trakų senamiestis (169 ha) su Salos ir Pusiasalio pilimis, kurie iš esmės ir sudaro šio ansamblio branduolį. Jį juosia mišrūs miškai (3,9 tūkst. ha), kuriuos rytuose keičia pelkės, pietuose - plynaukštė, vakaruose ir šiaurėje išplintanti į kontrastingą daubotą kalvotą reljefą. Tai sudaro puikias sąlygas didžiulei biotopų įvairovei su Europinės svarbos buveinėmis bei daugybe Lietuvoje ir Europos mastu saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Trakų parke vaizdingai išsidėstė piliakalniai, piliavietės, dvarai, kupstiniai ir valakiniai kaimai, vienkiemiai. Visi Trakų istorinio nacionalinio parko komponentai yra sujungti į integruotą holistinę teritorinę ir vizualinę visumą, kuri palieka neišdildomą įspūdį.
Gamtos turtai ir kraštovaizdžio įvairovė bei ypač savitos jo orografinės formos sudarė palankias sąlygas žmonėms Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje įsikurti prieš 4 tūkst. m. prieš Kr. Išskirtinė reikšmė Trakams teko XIII-XVI a., kai paskutinė pagoniška Europos valstybė - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė priešinosi krikščioniškosios Europos kariniams Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinams. Pirmą kartą Trakai paminėti 1337 m. Vygando Marburgiečio Kronikoje. Trakai buvo tapę svarbiu valstybės sostinės Vilniaus prieigų gynybos centru. Natūralioje sunkiai prieinamoje Trakų teritorijoje buvo susikūrusi bendra fortifikacinė sistema su medinėmis (Bražuolės (I tūkst. prieš Kr.-XIV a.), Daniliškių (VI –XII a. Po Kr.) piliakalniai ir mūrinėmis (Senųjų Trakų (XIV a. pr.), Naujųjų Trakų Pusiasalio (XIV a. vid.) ir Salos (XIV a. pab.) pilimis. Gynybai lietuviai pasitelkė totorius ir karaimus.
Šalia pilių išaugo Naujųjų Trakų daugiatautis (lietuvių, karaimų, totorių, žydų, rusų, vokiečių, lenkų) miestas, turėjęs plačius politinius ir prekybinius ryšius su Europos miestais bei jų bendruomenėmis, su sakralinės, pasaulietinės ir gynybinėmis viduramžių architektūros, pasaulietinio ir bažnytinio meno, literatūros tradicijomis. Trakų mieste egzistavo unikali savivaldos sistema, grįsta Magdeburgo teise – nuo XV a. koegzistavo savivaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės. Trakų miestas tapo dalinės kunigaikštystės (XIV-XVI amžiais), kuri pietuose siekė Brestą (dabartinė Baltarusija), o šiaurėje - Biržus (prie Latvijos sienos), centru ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų sosto vieta. Trakai buvo valdovų mėgstama rezidencija - pripažintas viduramžių politikos teatras su svarbiais diplomatiniais, dovanojimų ir medžioklių ritualais, bažnytinėmis šventėmis ir prekymečiais. Nuo XVI a. Trakai dominavo valstybinio masto kulto erdvėje - 1718 m. Romos popiežius Klemensas XI karūnavo pirmąjį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stebuklais pagarsėjusį Dievo Motinos paveikslą, kuris tapo lietuvių, lenkų, latvių, baltarusių tautų piligrimystės objektu.
Šalia laisvai plėtojosi ortodoksų, musulmonų, karaimų ir judėjų tikėjimai. XVII a. miesto augimas sustojo, nes ypač palanki viduramžių gynybiniam ir politiniam centrui gamtinė aplinka apribojo Trakų ūkinę ir urbanistinę plėtrą Lietuvos – Lenkijos valstybių unijos laikotarpiu (1569-1795), carinės Rusijos imperijos (1795-1917), Lenkijos Respublikos (1920-1939) ir Sovietų Sąjungos (1940-1991) okupacijų laikotarpiais. Trakuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įvairiapusis istorinis ir kultūrinis palikimas tarsi užsikonservavo. Šioje teritorijoje ryškūs ne tik garsiausių savo laikmečio viduramžių valdovų – Vytauto Didžiojo, Kazimiero, bet ir kitų iškilių asmenybių - grafų Tiškevičių, kunigaikščių Radvilų, didikų Sapiegų, Oginskių, Goštautų, Sienos universiteto rektoriaus, Vilniaus vyskupo Motiejaus Trakiškio, karaimų mąstytojo bei filosofo Izaoko Trakiečio, poeto bei gydytojo Ezros Harofezo gyvenimo pėdsakai.
