Bražuolės pilkapiai yra 0,8 km į pietvakarius nuo Bražuolės kaimo, 1 km nuo kelio Trakai-Vievis (0,2 km į šiaurę nuo jų yra Bražuolės piliakalnis). Išlikę du apardyti pilkapiai - pokaryje čia buvo ariamas kolūkio laukas. Pilkapiuose iškasta duobių, kyšo stambių akmenų viršūnės. 1999 m. V. Kliaugaitė ištyrė išlikusius du suardytus pilkapius, kurių buvo neįmanoma datuoti.

Pirmasis 1856 m. tris Kapčiais vadinamus pilkapius ištyrė A. H. Kirkoras ir juos datavo XI -XII a. F. Pokrovskis, 1893 m. aprašęs Bražuolės kaimo archeologines vietas Vilniaus gubernijos archeologiniame žemėlapyje, mini, kad Bražuolės kaimas yra „tarp ištisos jūros pilkapių". Remdamasis A.H.Kirkoro tyrinėjimais jis mini, kad iš pilkapių yra žinoma molinė urna su kaulais ir pelenais, aukojimo pjautuvas, varpeliai ir pentinai. Anot P. Tarasenkos Bražuolėje dar XX a. pr. buvo daugybė pilkapių. Jis mini pjautuvus, pentinus, kirvelius ir molinius indus aptiktus A. H. Kirkoro tyrinėjimų metu ir A. Spycino sudatuotus VIII-IX a. bei priskirtus Vilniaus kultūrai.

1950 m. žvalgomosios ekspedicijos metu A. Tautavičius aptiko vieno pilkapio liekanas ant aukštos kalvos tarp Ešerinio (autorius vadina Šmugoje) ir Akmenos ežerų. Pilkapis sudarytas iš žemių ir akmenų bei papildomai apkrautas akmenimis. Taip pat archeologas Akmenos kaimo rytinėse apylinkėse aptiko dvi grupes pailgų kupstų. Žmonės apie juos pasakojo, kad ten esą kažkada buvę kaimai, kuriuos sunaikino švedai. Beardami gyventojai pasakojo aptikdavę dėgėsių ir labai kietų juodų molinių puodų. Archeologas spėjo, kad ten turėjo būti archeologiniai objektai, bet daugiau tyrimų ten niekas nevykdė. Pasitvirtinus A. Tautavičiaus žvalgymų metu surinktai informacijai, pasitvirtintų ir F. Pokrovskio aprašytas šio archeologinio komplekso vaizdas - didingas piliakalnis ir gausa laidojimo paminklų. Tai būtų logiška, kadangi Bražuolės piliakalnyje ir apylinkėse nuolatos gyventa nuo I tūkst.pr.Kr. iki viduramžių.