Užutrakis MGB, KGB ir kitų sovietų organizacijų valdžioje
Istorinės atminties naikinimas
Bandymas sunaikinti visa, kas liudijo apie sovietų ideologijos požiūriu netinkamą praeitį, ir įtvirtinti komunistinio režimo ženklus – esminis sovietinio laiko bruožas Užutrakyje, tarsi šios vietos okupacija simbolinėje plotmėje.
Pirmą kartą sovietai įžengė į Užutrakį 1940-iais okupavę Lietuvą – ir iš karto pabandė ištrinti ankstesnę istoriją, vietoje Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų portretų grafų Tiškevičių rūmuose pakabindami komunistų partijos "politbiuro" narių atvaizdus. Apie tai paliudijo nepriklausomos Lietuvos karininkas dimisijos majoras Augustas Bernadišius, pasidalinęs atsiminimais su interneto svetainės 15min.lt žurnalistais (žr.: "105 metų sulaukęs majoras Augustas Bernadišius - gyva Lietuvos kariuomenės istorija"):
"Po 1940 m. Lietuvos okupacijos, likvidavus Lietuvos kariuomenę, ltn. A. Bernadišius buvo paskirtas į 29 šaulių teritorinį korpusą, 184 divizijos 260 pulką 3-iosios kulkosvaidžių kuopos vadu. „1940 m. mūsų kulkosvaidininkams Trakuose, Užutrakio grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose, buvo atiduotas apatinis kambarys. Šiose patalpose anksčiau buvo veikusi kultūrinė organizacija. Tame kambaryje visur kabėjo Lietuvos veikėjų paveikslai: Antanas Baranauskas, Maironis, Antanas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Konstantinas Čiurlionis. Sugyventi turėjome kartu su „prižiūrėtoju" - sovietų kariuomenės politiniu karininku (politruku). Kurį laiką jis mums netrukdė, tačiau vieną dieną savo komisaro įsakymu liepė nukabinti visus mūsų valstybės kultūros ir visuomenės veikėjų portretus. Vietoje jų atnešė Komunistų partijos centrinio komiteto politbiuro narius. Aš jam sakau: „Savo rankomis mūsų tautos žiedo nukabinti negaliu. Jie mūsų visų širdyse",- kalbu šiuos žodžius, ir matau, kaip mano karių kumščiai gniaužiasi, krumpliai bąla. Dar sekundė ir būtų kilusios muštynės. Kai su kariais ryte išvykome į tarnybos vietą, vakare grįžę jau radome vietoje Lietuvos veikėjų sukabintus svetimus - šešiolika politbiuro narių. Naktį mano kariai šiuos portretus ištepė ir politrukui nieko kito neliko, kaip neatitaisomai sugadintus paveikslus tyliai sudeginti lauže, o pelenus išbarstyti Galvės ežere. Jie kas būtų sužinojęs apie tai - visi būtume ištremti į Sibirą. Tačiau išdavikų nebuvo. Tokia buvo mūsų tylioji rezistencija. Ką daugiau galėjome padaryti? Tačiau šiandien, kai kalbama apie Trakuose tyvuliuojančio Galvės ežero dugno paslaptis - žinau, jog ten nusėdę okupantų atvaizdų pelenai".
Vėlesnį Užutrakio likimą sovietinės reokupacijos laikotarpiu nuo 1944 iki 1991 metų trumpai apibūdino lenkų istorikė Liliana Narkowicz 2007-iais Varšuvoje išleistoje knygoje „Tiškevičių ordinacija Užutrakyje" („Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu"):
„Po Antrojo pasaulinio karo rūmai tarnavo aukščiausio rango kariškių iš Vidaus reikalų ministerijos reikmėms. Tada galutinai dingo baldai, žvakidės, paveikslai ir indai. Buvusioje ordinacijos sodyboje sovietai įrengė KGB darbuotojų pensionatą, o parteriuose, suprojektuotuose pasaulinio garso parkų kūrėjo Andre, pastatytos Stalino ir Lenino statulos. 60-ųjų pradžioje pastatas atiduotas pionierių stovyklai, skirtai aukštų sovietų partinių veikėjų vaikams. 1963 metais čia įrengta turistinė poilsiavietė ir priiminėti turistai iš Rusijos. Palaipsniui nebepataisomai nyko židiniai, lipdiniai ir spalvotos grindys, iro ąžuoliniai laiptai ir baliustrada".
Šioje citatoje minimą Stalino statulą Užutrakyje įsikūrę sovietų represinių struktūrų atstovai pastatė didžiajame parteryje, ten, kur grafų Tiškevičių laikais buvo romėnų deivės Dianos skulptūra (kairėje – 1940 m. nuotrauka, dešinėje – apie 1950 m.):
Pirmą kartą sovietai įžengė į Užutrakį 1940-iais okupavę Lietuvą – ir iš karto pabandė ištrinti ankstesnę istoriją, vietoje Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų portretų grafų Tiškevičių rūmuose pakabindami komunistų partijos "politbiuro" narių atvaizdus. Apie tai paliudijo nepriklausomos Lietuvos karininkas dimisijos majoras Augustas Bernadišius, pasidalinęs atsiminimais su interneto svetainės 15min.lt žurnalistais (žr.: "105 metų sulaukęs majoras Augustas Bernadišius - gyva Lietuvos kariuomenės istorija"):
"Po 1940 m. Lietuvos okupacijos, likvidavus Lietuvos kariuomenę, ltn. A. Bernadišius buvo paskirtas į 29 šaulių teritorinį korpusą, 184 divizijos 260 pulką 3-iosios kulkosvaidžių kuopos vadu. „1940 m. mūsų kulkosvaidininkams Trakuose, Užutrakio grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose, buvo atiduotas apatinis kambarys. Šiose patalpose anksčiau buvo veikusi kultūrinė organizacija. Tame kambaryje visur kabėjo Lietuvos veikėjų paveikslai: Antanas Baranauskas, Maironis, Antanas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Konstantinas Čiurlionis. Sugyventi turėjome kartu su „prižiūrėtoju" - sovietų kariuomenės politiniu karininku (politruku). Kurį laiką jis mums netrukdė, tačiau vieną dieną savo komisaro įsakymu liepė nukabinti visus mūsų valstybės kultūros ir visuomenės veikėjų portretus. Vietoje jų atnešė Komunistų partijos centrinio komiteto politbiuro narius. Aš jam sakau: „Savo rankomis mūsų tautos žiedo nukabinti negaliu. Jie mūsų visų širdyse",- kalbu šiuos žodžius, ir matau, kaip mano karių kumščiai gniaužiasi, krumpliai bąla. Dar sekundė ir būtų kilusios muštynės. Kai su kariais ryte išvykome į tarnybos vietą, vakare grįžę jau radome vietoje Lietuvos veikėjų sukabintus svetimus - šešiolika politbiuro narių. Naktį mano kariai šiuos portretus ištepė ir politrukui nieko kito neliko, kaip neatitaisomai sugadintus paveikslus tyliai sudeginti lauže, o pelenus išbarstyti Galvės ežere. Jie kas būtų sužinojęs apie tai - visi būtume ištremti į Sibirą. Tačiau išdavikų nebuvo. Tokia buvo mūsų tylioji rezistencija. Ką daugiau galėjome padaryti? Tačiau šiandien, kai kalbama apie Trakuose tyvuliuojančio Galvės ežero dugno paslaptis - žinau, jog ten nusėdę okupantų atvaizdų pelenai".
Vėlesnį Užutrakio likimą sovietinės reokupacijos laikotarpiu nuo 1944 iki 1991 metų trumpai apibūdino lenkų istorikė Liliana Narkowicz 2007-iais Varšuvoje išleistoje knygoje „Tiškevičių ordinacija Užutrakyje" („Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu"):
„Po Antrojo pasaulinio karo rūmai tarnavo aukščiausio rango kariškių iš Vidaus reikalų ministerijos reikmėms. Tada galutinai dingo baldai, žvakidės, paveikslai ir indai. Buvusioje ordinacijos sodyboje sovietai įrengė KGB darbuotojų pensionatą, o parteriuose, suprojektuotuose pasaulinio garso parkų kūrėjo Andre, pastatytos Stalino ir Lenino statulos. 60-ųjų pradžioje pastatas atiduotas pionierių stovyklai, skirtai aukštų sovietų partinių veikėjų vaikams. 1963 metais čia įrengta turistinė poilsiavietė ir priiminėti turistai iš Rusijos. Palaipsniui nebepataisomai nyko židiniai, lipdiniai ir spalvotos grindys, iro ąžuoliniai laiptai ir baliustrada".
Šioje citatoje minimą Stalino statulą Užutrakyje įsikūrę sovietų represinių struktūrų atstovai pastatė didžiajame parteryje, ten, kur grafų Tiškevičių laikais buvo romėnų deivės Dianos skulptūra (kairėje – 1940 m. nuotrauka, dešinėje – apie 1950 m.):
|
|
Gali būti, kad Užutrakyje stovėjęs Stalinas - šio Maskvoje 1939 m. pastatyto sovietų skulptoriaus Sergejaus Merkurovo paminklo kopija:
Galime palyginti Stalinus, stovėjusius Užutrakyje, Maskvoje ir Klaipėdoje:
Stalino statula stovėjo neilgai – po diktatoriaus mirties 1953-iais jo įpėdiniams pasmerkus masines Stalino laikų represijas ir asmens kultą, balzamuoti tirono palaikai buvo slapta išgabenti iš mauzoliejaus Maskvos Raudonojoje aikštėje ir demontuota daug visoje Sovietų Sąjungoje pristatytų jo paminklų, taip pat ir Užutrakyje – todėl šioje nuotraukoje matome jau tik centriniame parteryje stovintį tuščią postamentą su sovietų abipus pasodintomis tujomis:
Sovietų Sąjungos įkūrėją ir komunistinio režimo ideologą Leniną matome stovintį mažajame parteryje vyno dievo Bakcho vietoje (kairėje – 1914 m. nuotrauka, kitos dvi – 1950-1960 m.):
|
|
„Žydrai nudažytą, apsilaupiusią Lenino statulą dar mačiau Užutrakyje apie 1986 metus - ten, kur Tiškevičių laikais stovėjo Bakchas. Žydra spalva buvo tokio vaiskumo, kaip Baltarusijoje dažomos krosnys, dažai nuėję pūslėm", - prisimena Trakuose nuo vaikystės gyvenanti ilgametė Trakų istorijos nacionalinio parko darbuotoja, botanikė Andželika Kriaučiūnienė, kuri būdama moksleive kartu su draugais valtele atplaukė apžiūrėti Užutrakio. Anot jos, ten įsikūrusioje turistinėje „bazėje" ilsėdavosi ne eiliniai žmonės, bet sovietinės nomenklatūros atstovai iš Maskvos ar tuometinio Leningrado, o trakiškiai buvusioje dvaro sodyboje lankydavosi retai ir jų vaikams tai buvo sunkiai pasiekiama, gana paslaptinga vieta.
1950-1960 metais kompaniją Leninui su Stalinu sudarė parke stovėjusios sportininkų skulptūros, įamžintos nuotraukose, kurias TINP direkcija rado trakiškių asmeniniuose arcgyvuose:
1950-1960 metais kompaniją Leninui su Stalinu sudarė parke stovėjusios sportininkų skulptūros, įamžintos nuotraukose, kurias TINP direkcija rado trakiškių asmeniniuose arcgyvuose:
Aristokratiško dvaro merdėjimą atspindi ir šios 1950-1960 m. nuotraukos:
Šie laiptai Užutrakyje pastatyti sovietmečiu – apie tai rašoma 1966 m. išleistoje A. Tauro knygoje "Lietuvos TSR parkai", o nuotrauka daryta apie 1960-uosius:
Ant šios 1957 m. nuotraukos užrašytas toks pavadinimas, kokiu šie poilsio namai vadinti KGB laikotarpio dokumentuose:
Apie 1960 m.:
Sunaikinta vaza ir jos postamentas, apie 1970 m.:
Rūmai 1960-1970 metais:
Sovietų ideologijai išnaudojamą Užutrakį matome 1962 m. filmuotame begarsiame siužete „Pionieriška vasara", kuriame įamžinti vaizdai iš pionierių – vaikų ideologinei indoktrinacijai skirtos organizacijos – stovyklos, įkurdintos dalyje dvaro sodybos (redaktorius J. Bagdanskis, operatorius E. Narūnas; gamintojas tuometis Radijo ir televizijos komitetas prie LTSR ministrų tarybos; saugoma Lietuvos centrinio valstybės archyvo Kino dokumentų skyriuje):
https://youtu.be/tIsWc1Y3TMg
https://youtu.be/tIsWc1Y3TMg
Liudininkų atsiminimai apie MGB ir KGB poilsinę
Informacijos apie tą laiką, kai po Antrojo pasaulinio karo Užutrakyje įsikūrė sovietų represinių struktūrų MGB ir KGB pareigūnams skirta įstaiga, nėra daug - turbūt ne vien todėl, kad nuo tada prabėgo septyni dešimtmečiai, bet ir todėl, kad šios organizacijos akylai saugojo savo paslaptis nuo pašalinių akių.
Vis dėlto šį tą žinome – ir iš liudininkų pasakojimų, ir iš dokumentų.
Anot tais metais Užutrakyje buvusių žmonių, su kuriais bendravo TINP direkcijos darbuotojai, represinių struktūrų perimta teritorija buvo uždara ir į ją galėdavo patekti tik leidimus turintys asmenys. Vadinamoji KGB vila buvo medinis pastatas su kolonomis, tarpukariu priklausęs Vilniaus universitetui - tik sovietai perkėlė jį į kitą vietą, greta centrinėje parko dalyje buvusios didžiosios grotos. Buvusioje dvaro spirito varykloje gyveno poilsiaujančius sovietų pareigūnus aptarnavę žmonės - apie tai papasakojo ten dirbusios virėjos dukra, kuri tuo metu buvo dar vaikas. Ji prisiminė ir šiame pastate stovėjusį įspūdingą žaliai juodo marmuro stalą, galbūt atgabentą iš rūmų, su dažais užrašytu inventoriniu numeriu.
Vienas iš žymiausių Lietuvos dendrologų Evaldas Vylius Navys (1937-2015), pokariu dirbęs Užutrakyje, TINP direkcijos darbuotojams pasakojo apie majorą Krainovą, kuris jam liepęs parodyti kareiviams, kur miške išsikasti berželių - vėliau tie medeliai majoro nurodymu buvę pasodinti prie dviejų Užutrakio tvenkinių, nes, anot jo, „kur berželis - ten tėvynė" („gdie beriozka, tam rodina"). Botanikė A. Kriaučiūnienė spėja, kad galbūt nuo tada išliko keli prie vieno tvenkinio augantys beržai.
Nežinia, kiek patikimas kitas iš lūpų į lūpas perduodamas dendrologo E. V. Navio pasakojimas apie vadinamąją „Kunigaikščių alėją", kuri vedė nuo rūmų link perkėlos ir grafų Tiškevičių laikais buvo ypač svarbi, nes Užutrakio šeimininkai ir jų svečiai atvykdavo į dvarą vandens keliu, persikėlę per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką keltininko aptarnaujamu plaustu. Jei tikėtume šiuo pasakojimu, palei alėją stovėję Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščių biustai, kuriuos majoras Krainovas kareiviams liepęs sudaužyti. Viena iš skulptūrų - kunigaikščio Algirdo biustas - buvęs ne sudaužytas, bet įverstas į tvenkinį, o E. V. Naviui apie tai papasakojęs kareivis parodęs ir vietą, kur jis galėtų būti. Toje vietoje TINP direkcija atliko paiešką georadaru, bet nieko aptikti nepavyko.
Dalį liudininkų pasakojimų apie Užutrakyje veikusią uždarą sovietų represinių struktūrų poilsinę bei legenda tapusį jos direktorių Krainovą patvirtina ir dokumentai.
Vis dėlto šį tą žinome – ir iš liudininkų pasakojimų, ir iš dokumentų.
Anot tais metais Užutrakyje buvusių žmonių, su kuriais bendravo TINP direkcijos darbuotojai, represinių struktūrų perimta teritorija buvo uždara ir į ją galėdavo patekti tik leidimus turintys asmenys. Vadinamoji KGB vila buvo medinis pastatas su kolonomis, tarpukariu priklausęs Vilniaus universitetui - tik sovietai perkėlė jį į kitą vietą, greta centrinėje parko dalyje buvusios didžiosios grotos. Buvusioje dvaro spirito varykloje gyveno poilsiaujančius sovietų pareigūnus aptarnavę žmonės - apie tai papasakojo ten dirbusios virėjos dukra, kuri tuo metu buvo dar vaikas. Ji prisiminė ir šiame pastate stovėjusį įspūdingą žaliai juodo marmuro stalą, galbūt atgabentą iš rūmų, su dažais užrašytu inventoriniu numeriu.
Vienas iš žymiausių Lietuvos dendrologų Evaldas Vylius Navys (1937-2015), pokariu dirbęs Užutrakyje, TINP direkcijos darbuotojams pasakojo apie majorą Krainovą, kuris jam liepęs parodyti kareiviams, kur miške išsikasti berželių - vėliau tie medeliai majoro nurodymu buvę pasodinti prie dviejų Užutrakio tvenkinių, nes, anot jo, „kur berželis - ten tėvynė" („gdie beriozka, tam rodina"). Botanikė A. Kriaučiūnienė spėja, kad galbūt nuo tada išliko keli prie vieno tvenkinio augantys beržai.
Nežinia, kiek patikimas kitas iš lūpų į lūpas perduodamas dendrologo E. V. Navio pasakojimas apie vadinamąją „Kunigaikščių alėją", kuri vedė nuo rūmų link perkėlos ir grafų Tiškevičių laikais buvo ypač svarbi, nes Užutrakio šeimininkai ir jų svečiai atvykdavo į dvarą vandens keliu, persikėlę per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką keltininko aptarnaujamu plaustu. Jei tikėtume šiuo pasakojimu, palei alėją stovėję Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščių biustai, kuriuos majoras Krainovas kareiviams liepęs sudaužyti. Viena iš skulptūrų - kunigaikščio Algirdo biustas - buvęs ne sudaužytas, bet įverstas į tvenkinį, o E. V. Naviui apie tai papasakojęs kareivis parodęs ir vietą, kur jis galėtų būti. Toje vietoje TINP direkcija atliko paiešką georadaru, bet nieko aptikti nepavyko.
Dalį liudininkų pasakojimų apie Užutrakyje veikusią uždarą sovietų represinių struktūrų poilsinę bei legenda tapusį jos direktorių Krainovą patvirtina ir dokumentai.
MGB ir KGB dokumentai apie saugumo poilsinės įsteigimą ir jos vadovus
Nors bėgdama iš Lietuvos KGB naikino savo veiklos įrodymus, dalis jų išliko ir šiandien yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, kurio darbuotojai TINP direkcijos prašymu atliko paiešką ir KGB ūkio skyriaus archyviniame fonde surado pluoštą MGB ir KGB raštų rusų kalba, liudijančių apie šį Užutrakio istorijos etapą.
Iš jų matyti, kad sprendimai įsteigti Užutrakyje MGB (sovietų valstybės saugumo ministerijos) poilsio namus ir pagalbinį ūkį buvo priimti 1948-iais.
1948 m. birželio 7 d. MGB ministro padėjėjas įsakymu sudarė MGB administracinio-ūkinio skyriaus viršininko majoro Kučugino vadovaujamą komisiją, kuriai pavedė perimti tarybinio ūkio "Lentvaris" "Užtrakių" (rus. "Ужтракай") poskyrio rūmus, parką ir žemės sklypą, pagal LTSR Ministrų Tarybos 1948 m. gegužės 28 d. nutarimą steigiant MGB poilsio namus. Po pusmečio MGB ministro padėjėjas 1948 m. lapkričio 17 d. įsakymu nurodė organizuoti MGB poilsio namų "Užtrakiai" (rus. "Ужтракай") pagalbinį ūkį, pavesdamas tam pačiam Kučuginui, jau tapusiam papulkininkiu, per penkias dienas sudaryti ir pateikti tvirtinti su tuo susijusių pertvarkymų planą.
Apie Užutrakio perdavimą sovietų saugumui liudija ir žyma "slaptai" pažymėtas dokumentas, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve – LTSR ministro pirmininkas Mečislovas Gedvilas 1948 m. lapkričio 10 d. potvarkiu įpareigojo LTSR tarybinių ūkių ministeriją perduoti LTSR valstybės saugumo ministerijai Lentvario tarybinio ūkio Užutrakio (rus. "Ужтракай") skyriaus 595 hektarus žemės kartu su gyvenamaisiais ir ūkio pastatais (štai šis dokumentas: 1 psl., 2 psl.).
Įrengiant saugumo poilsiavietę darbavosi keliasdešimt stalių, santechnikų, tinkuotojų, elektrikų, suvirintojų, mūrininkų ir nekvalifikuotų darbininkų – tai matyti iš darbininkų, 1948-1950 metais dirbusių poilsio namų "Užtrakiai" (rus. "Затрочье") "statybiniame objekte", sąrašų, saugomų Lietuvos ypatingojo archyvo NKGB-KGB statybos skyriaus fonde.
Lietuvos ypatingajame archyve randame ir legendinio Krainovo pėdsakus – LTSR KGB darbuotojų abėcėlinėje kartotekoje yra išlikusi tarnybos kortelė, kurioje įrašyta, kad nuo 1950 m. birželio 1 d. iki 1954 m. gegužės 31 d. MGB poilsio namų direktoriumi Trakų mieste dirbo Krainov Nikolaj Petrovič (rus. "Kрайнов Hиколай Петрович"). Štai jos pirmasis puslapis:
Iš jų matyti, kad sprendimai įsteigti Užutrakyje MGB (sovietų valstybės saugumo ministerijos) poilsio namus ir pagalbinį ūkį buvo priimti 1948-iais.
1948 m. birželio 7 d. MGB ministro padėjėjas įsakymu sudarė MGB administracinio-ūkinio skyriaus viršininko majoro Kučugino vadovaujamą komisiją, kuriai pavedė perimti tarybinio ūkio "Lentvaris" "Užtrakių" (rus. "Ужтракай") poskyrio rūmus, parką ir žemės sklypą, pagal LTSR Ministrų Tarybos 1948 m. gegužės 28 d. nutarimą steigiant MGB poilsio namus. Po pusmečio MGB ministro padėjėjas 1948 m. lapkričio 17 d. įsakymu nurodė organizuoti MGB poilsio namų "Užtrakiai" (rus. "Ужтракай") pagalbinį ūkį, pavesdamas tam pačiam Kučuginui, jau tapusiam papulkininkiu, per penkias dienas sudaryti ir pateikti tvirtinti su tuo susijusių pertvarkymų planą.
Apie Užutrakio perdavimą sovietų saugumui liudija ir žyma "slaptai" pažymėtas dokumentas, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve – LTSR ministro pirmininkas Mečislovas Gedvilas 1948 m. lapkričio 10 d. potvarkiu įpareigojo LTSR tarybinių ūkių ministeriją perduoti LTSR valstybės saugumo ministerijai Lentvario tarybinio ūkio Užutrakio (rus. "Ужтракай") skyriaus 595 hektarus žemės kartu su gyvenamaisiais ir ūkio pastatais (štai šis dokumentas: 1 psl., 2 psl.).
Įrengiant saugumo poilsiavietę darbavosi keliasdešimt stalių, santechnikų, tinkuotojų, elektrikų, suvirintojų, mūrininkų ir nekvalifikuotų darbininkų – tai matyti iš darbininkų, 1948-1950 metais dirbusių poilsio namų "Užtrakiai" (rus. "Затрочье") "statybiniame objekte", sąrašų, saugomų Lietuvos ypatingojo archyvo NKGB-KGB statybos skyriaus fonde.
Lietuvos ypatingajame archyve randame ir legendinio Krainovo pėdsakus – LTSR KGB darbuotojų abėcėlinėje kartotekoje yra išlikusi tarnybos kortelė, kurioje įrašyta, kad nuo 1950 m. birželio 1 d. iki 1954 m. gegužės 31 d. MGB poilsio namų direktoriumi Trakų mieste dirbo Krainov Nikolaj Petrovič (rus. "Kрайнов Hиколай Петрович"). Štai jos pirmasis puslapis:
Kas gi buvo žmogus, įsakęs, anot dendrologo E. V. Navio, sudaužyti Užutrakyje kunigaikščių biustus ir prisodinti berželių?
Kaip nurodyta kortelėje, Krainov Nikolaj Petrovič gimė 1902 m. Kuibyševo geležinkelio Raevkos stotyje Baškirijos ASSR, rusų tautybės, kilęs iš darbininkų, profesija – šaltkalvis. Išsilavinimas – nebaigtas vidurinis ir sovietinio saugumo mokykla: trejus metus pasimokė pradinėje, vėliau dvejus – amatų mokykloje, 1925-26 m. jaunesniųjų karininkų mokykloje buvo viršila ir būrio vadu (rus. "staršina školy ml. komsostava, komandir vzvoda na sverchsročnoj službe"), o 1929-1931 m. mokėsi OGPU, t. y. sovietų saugumo struktūros (rus. "ОГПУ") transporto mokykloje Maskvoje. 1924-25 metais tarnavo Raudonosios Armijos 7-ojoje Samaros kavalerijos divizijoje Minske. Nuo 1926 m. – komunistų partijos narys. 1927-28 m. dirbo Kuibyševo geležinkelio Bugulmos stotyje NKVD transporto skyriaus agentu, 1930 m. – jaunesniuoju įgaliotiniu, vėliau – OGPU įgaliotiniu įvairiose Kuibyševo geležinkelio stotyse. 1935-1937 m. Kuibyševo mieste buvo įgaliotiniu NKVD valstybės saugumo valdybos (rus. "УГБ НКВД") transporto ir ypatingajame skyriuose, 1937-40 m. – NKVD transporto skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir viršininko pavaduotoju Ruzaevkos stotyje, stambiame Kuibyševo geležinkelio mazge, 1940-41 m. – NKVD transporto skyriaus viršininku geležinkelio stotyje Kurort Borovoje, 1941-1946 m. – Karagandos geležinkelio NKVD transporto skyriaus viršininko pavaduotoju. Per Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu, kaip matyti iš tarnybos kortelės, darbavosi geležinkelyje, apdovanotas keliais ordinais, o 1945 m. – medaliu "Už pergalę prieš Vokietiją". 1946-49 m. dirbo Trakuose MGB skyriaus viršininku, 1949-50 m. – Zarasuose MGB skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1950 m. dėl sveikatos būklės atleistas iš MGB organų į atsargą su teise nešioti ginklą. Tais pačiais metais Nikolaj Krainov Petrovič ir tapo MGB poilsio namų direktoriumi Trakuose, o iš šių pareigų buvo atleistas 1954-iais jo paties prašymu.
Šiek tiek mažiau duomenų apie Krainovą pateikta NKVD darbuotojų duomenų bazėje, kurią internete paskelbė tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorial" – tačiau įdomu, kad čia paskelbti su jo tarnyba susijusių NKVD įsakymų tekstai (žr.:"Memorial" apie Krainovą).
1954 m. dokumentuose Užutrakyje buvusi poilsiavietė jau įvardijama kaip "KGB Poilsio Namai".
Tuo metu jai vadovavo jau kitas sovietų saugumo darbuotojas, dalyvavęs okupacinių struktūrų operacijose prieš Lietuvos partizanus – NKVD leitenantas Kobelev Ivan Josifovič (rus. "Кобелев Иван Иосифович"), kurio tarnybos kortelę su nuotrauka taip pat randame LTSR KGB darbuotojų abėcėlinėje kartotekoje (žr. čia: psl. 1;psl. 2)
Kaip nurodyta kortelėje, Krainov Nikolaj Petrovič gimė 1902 m. Kuibyševo geležinkelio Raevkos stotyje Baškirijos ASSR, rusų tautybės, kilęs iš darbininkų, profesija – šaltkalvis. Išsilavinimas – nebaigtas vidurinis ir sovietinio saugumo mokykla: trejus metus pasimokė pradinėje, vėliau dvejus – amatų mokykloje, 1925-26 m. jaunesniųjų karininkų mokykloje buvo viršila ir būrio vadu (rus. "staršina školy ml. komsostava, komandir vzvoda na sverchsročnoj službe"), o 1929-1931 m. mokėsi OGPU, t. y. sovietų saugumo struktūros (rus. "ОГПУ") transporto mokykloje Maskvoje. 1924-25 metais tarnavo Raudonosios Armijos 7-ojoje Samaros kavalerijos divizijoje Minske. Nuo 1926 m. – komunistų partijos narys. 1927-28 m. dirbo Kuibyševo geležinkelio Bugulmos stotyje NKVD transporto skyriaus agentu, 1930 m. – jaunesniuoju įgaliotiniu, vėliau – OGPU įgaliotiniu įvairiose Kuibyševo geležinkelio stotyse. 1935-1937 m. Kuibyševo mieste buvo įgaliotiniu NKVD valstybės saugumo valdybos (rus. "УГБ НКВД") transporto ir ypatingajame skyriuose, 1937-40 m. – NKVD transporto skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir viršininko pavaduotoju Ruzaevkos stotyje, stambiame Kuibyševo geležinkelio mazge, 1940-41 m. – NKVD transporto skyriaus viršininku geležinkelio stotyje Kurort Borovoje, 1941-1946 m. – Karagandos geležinkelio NKVD transporto skyriaus viršininko pavaduotoju. Per Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu, kaip matyti iš tarnybos kortelės, darbavosi geležinkelyje, apdovanotas keliais ordinais, o 1945 m. – medaliu "Už pergalę prieš Vokietiją". 1946-49 m. dirbo Trakuose MGB skyriaus viršininku, 1949-50 m. – Zarasuose MGB skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1950 m. dėl sveikatos būklės atleistas iš MGB organų į atsargą su teise nešioti ginklą. Tais pačiais metais Nikolaj Krainov Petrovič ir tapo MGB poilsio namų direktoriumi Trakuose, o iš šių pareigų buvo atleistas 1954-iais jo paties prašymu.
Šiek tiek mažiau duomenų apie Krainovą pateikta NKVD darbuotojų duomenų bazėje, kurią internete paskelbė tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorial" – tačiau įdomu, kad čia paskelbti su jo tarnyba susijusių NKVD įsakymų tekstai (žr.:"Memorial" apie Krainovą).
1954 m. dokumentuose Užutrakyje buvusi poilsiavietė jau įvardijama kaip "KGB Poilsio Namai".
Tuo metu jai vadovavo jau kitas sovietų saugumo darbuotojas, dalyvavęs okupacinių struktūrų operacijose prieš Lietuvos partizanus – NKVD leitenantas Kobelev Ivan Josifovič (rus. "Кобелев Иван Иосифович"), kurio tarnybos kortelę su nuotrauka taip pat randame LTSR KGB darbuotojų abėcėlinėje kartotekoje (žr. čia: psl. 1;psl. 2)
"Зачтены периоды непосредственного участия в боевых операциях по борьбе с националистическим подпольем (бандит... <žodžio pabaiga neįskaitoma, – red. past.>) с 10.07.45 по 31.12.51 – три месяца, что в льготном исчислении 1:3 дополнительно составляет к его боевой службе шесть месяцев".
Pažodinis TINP direkcijos vertimas:
"Įskaityti laikotarpiai, kai betarpiškai dalyvavo kovinėse operacijose prieš nacionalistinį (bandit...) pogrindį Lietuvos SSR teritorijoje nuo 10.07.45 iki 51.12.31 – trys mėnesiai, kas skaičiuojant lengvatas 1:3 papildomai prideda prie jo kovinės tarnybos šešis mėnesius".
Iki kada Kobelev Ivan Josifovič buvo KGB poilsio namų direktoriumi – nežinia, tokių įrašų Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose rasti nepavyko.
Pažodinis TINP direkcijos vertimas:
"Įskaityti laikotarpiai, kai betarpiškai dalyvavo kovinėse operacijose prieš nacionalistinį (bandit...) pogrindį Lietuvos SSR teritorijoje nuo 10.07.45 iki 51.12.31 – trys mėnesiai, kas skaičiuojant lengvatas 1:3 papildomai prideda prie jo kovinės tarnybos šešis mėnesius".
Iki kada Kobelev Ivan Josifovič buvo KGB poilsio namų direktoriumi – nežinia, tokių įrašų Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose dokumentuose rasti nepavyko.
Represinių struktūrų poilsinės kasdienybė
Archyviniai dokumentai teikia šiek tiek informacijos ir apie sovietų saugumo poilsinės bei jos pagalbinio ūkio veiklos organizavimą ir kasdienybę.
1951 m. lapkričio 5 d. LTSR MGB ministras generolas majoras Kapralovas už gerą darbą įsakymu apdovanojo dvidešimt vieną MGB poilsio namų ir pagalbinio ūkio darbuotoją 200-300 rublių dydžio piniginėmis premijomis, o iš apdovanotųjų pareigų galima spręsti, koks tuo metu buvo Užutrakis: poilsio namus aptarnavo šaltkalvis-santechnikas, keli elektrinės mašinistai, pečkurys, vairuotojas, ūkvedys, šeimininkė, oficiantė, virėjas ir keltininkas – taigi, 1951-iais MGB poilsiautojai galbūt tebenaudojo grafų Tiškevičių laikus menantį susisiekimą su Užutrakiu keltu – o pagalbiniame ūkyje dirbo kiaulių ir galvijų prižiūrėtojai, arklininkas, kalvis, traktorininkas, brigadininkas.
1953 m. liepos 23 d. LTSR MGB ministras generolas majoras P. Kondakovas "už sąžiningą darbą aptarnaujant MGB organų darbuotojus" įsakymu paskyrė 300 rublių premiją MGB poilsio namų vyriausiajam virėjui, nurodydamas:
"Bodarenko Tichonas Jefimovičius, dirbdamas vyriausiuoju Poilsio namų virėju, pasižymėjo kaip geras kulinarijos specialistas, puikiai gamina maistą poilsiaujantiems MGB organų darbuotojams, kurie jam ne kartą pareiškė kolektyvines padėkas. Be to, drg. Bondarenko yra pavyzdingas visuomenininkas..." (TINP direkcijos pažodinis vertimas, dokumento kopiją galite pamatyti čia: virėjo apdovanojimas).
1953 m. balandžio 25 d. generolas majoras P. Kondakovas pasirašė įsakymą dėl bausmių skyrimo apsivogusiems poilsio namų "kultūrinio-masinio darbo" "inspektoriui" Ostrovkovui ir vairuotojui Juškevičiui. Įsakyme rašoma:
"1953 m. vasario 27 ir kovo 11 dienomis išvažiavę su Poilsio Namų poilsiautojais į ekskursiją Vilniaus mieste, Lietuvos SSR VRM Poilsio Namų kultūrinio-masinio darbo inspektorius Ostrovkov Jurij Josifovič ir Poilsio Namų vairuotojas Juškčvič Petr Pavlovič surinko iš poilsiautojų po penkis rublius ekskursijos išlaidoms. Iš viso už dvi ekskursijas iš poilsiautojų jie surinko 180 rublių. Iš šios sumos Ostrovkov ir Šukevič 40 rublių išleido bilietams į muziejų, o likusius pinigus, kurių suma 140 rublių, pasisavino (...)" (pažodinis vertimas TINP direkcijos)
Inspektorius atleistas iš darbo, o vairuotojas įspėtas, kad bus atleistas, jei dar kartą nusižengs (dokumentą galite pamatyti čia: dėl apsivogusių).
Lietuvos ypatingajame archyve nepavyko rasti informacijos, iki kada Užutrakyje veikė sovietų saugumo poilsinė.
Todėl turbūt negalima atmesti prielaidos, kad ji egzistavo ne tik 5-ajame ir 6-ajame XX a. dešimtmečiais, iš kurių išliko MGB ir KGB dokumentai, bet ir vėliau – galbūt kartu su šioje vietoje įkurdinta pionierių stovykla ir turistine "baze", kurios poilsiautojus vietiniai gyventojai prisimena kaip įtakingus nomenklatūros atstovus iš Rusijos.
1951 m. lapkričio 5 d. LTSR MGB ministras generolas majoras Kapralovas už gerą darbą įsakymu apdovanojo dvidešimt vieną MGB poilsio namų ir pagalbinio ūkio darbuotoją 200-300 rublių dydžio piniginėmis premijomis, o iš apdovanotųjų pareigų galima spręsti, koks tuo metu buvo Užutrakis: poilsio namus aptarnavo šaltkalvis-santechnikas, keli elektrinės mašinistai, pečkurys, vairuotojas, ūkvedys, šeimininkė, oficiantė, virėjas ir keltininkas – taigi, 1951-iais MGB poilsiautojai galbūt tebenaudojo grafų Tiškevičių laikus menantį susisiekimą su Užutrakiu keltu – o pagalbiniame ūkyje dirbo kiaulių ir galvijų prižiūrėtojai, arklininkas, kalvis, traktorininkas, brigadininkas.
1953 m. liepos 23 d. LTSR MGB ministras generolas majoras P. Kondakovas "už sąžiningą darbą aptarnaujant MGB organų darbuotojus" įsakymu paskyrė 300 rublių premiją MGB poilsio namų vyriausiajam virėjui, nurodydamas:
"Bodarenko Tichonas Jefimovičius, dirbdamas vyriausiuoju Poilsio namų virėju, pasižymėjo kaip geras kulinarijos specialistas, puikiai gamina maistą poilsiaujantiems MGB organų darbuotojams, kurie jam ne kartą pareiškė kolektyvines padėkas. Be to, drg. Bondarenko yra pavyzdingas visuomenininkas..." (TINP direkcijos pažodinis vertimas, dokumento kopiją galite pamatyti čia: virėjo apdovanojimas).
1953 m. balandžio 25 d. generolas majoras P. Kondakovas pasirašė įsakymą dėl bausmių skyrimo apsivogusiems poilsio namų "kultūrinio-masinio darbo" "inspektoriui" Ostrovkovui ir vairuotojui Juškevičiui. Įsakyme rašoma:
"1953 m. vasario 27 ir kovo 11 dienomis išvažiavę su Poilsio Namų poilsiautojais į ekskursiją Vilniaus mieste, Lietuvos SSR VRM Poilsio Namų kultūrinio-masinio darbo inspektorius Ostrovkov Jurij Josifovič ir Poilsio Namų vairuotojas Juškčvič Petr Pavlovič surinko iš poilsiautojų po penkis rublius ekskursijos išlaidoms. Iš viso už dvi ekskursijas iš poilsiautojų jie surinko 180 rublių. Iš šios sumos Ostrovkov ir Šukevič 40 rublių išleido bilietams į muziejų, o likusius pinigus, kurių suma 140 rublių, pasisavino (...)" (pažodinis vertimas TINP direkcijos)
Inspektorius atleistas iš darbo, o vairuotojas įspėtas, kad bus atleistas, jei dar kartą nusižengs (dokumentą galite pamatyti čia: dėl apsivogusių).
Lietuvos ypatingajame archyve nepavyko rasti informacijos, iki kada Užutrakyje veikė sovietų saugumo poilsinė.
Todėl turbūt negalima atmesti prielaidos, kad ji egzistavo ne tik 5-ajame ir 6-ajame XX a. dešimtmečiais, iš kurių išliko MGB ir KGB dokumentai, bet ir vėliau – galbūt kartu su šioje vietoje įkurdinta pionierių stovykla ir turistine "baze", kurios poilsiautojus vietiniai gyventojai prisimena kaip įtakingus nomenklatūros atstovus iš Rusijos.
Pionierių stovykla Užutrakyje
Dalyje Užutrakio teritorijos įkuriant pionierių stovyklą (1962 m. dokumentinį siužetą žr. čia: https://youtu.be/tIsWc1Y3TMg) buvo atlikti parką sudarkę pertvarkymai, pastatyti tualetai ir karuselė - apie tai liudija šios parko dalies būklę vertinusios komisijos 1962 m. gegužės 8 d. aktas, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Jame nurodyta, jog komisija „patikrino Vietinės pramonės ir komunalinio ūkio darbininkų profsąjungos respublikiniam komitetui priklausančią Užutrakių parko dalį ir konstatavo, kad ši parko dalis tvarkoma nepatenkinamai. Formaliai nesuderinus, tik pasitenkinus rajono architekto ir valstybinio gamtos apsaugos inspektoriaus pritarimu, parke pastatyti du mūriniai pastatai. Aikštėje priešais rūmus įrengta karuselė. Be kvalifikuotos priežiūros retinami krūmai medžių grupių trake ir pakraščiuose. Nepašalinti išvirtę ir išdžiūvę medžiai." Todėl komisija, be kitų dalykų, pasiūlė: „įpareigoti Trakų pionierių stovyklos administraciją" a) parke pastatytas išvietes nudažyti maskuojančia spalva, o rudenį pasodinti medžius, kurie ateityje uždengtų aikštės pakraštyje pastatytą išvietę; b) pašalinti iš parko išvirtusius bei išdžiūvusius medžius; c) medžių grupių trake ir pakraščiuose augančius krūmus retinti tik dalyvaujant Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto arba Gamtos apsaugos komiteto specialistams; d) sporto aikštelių ir įrenginių statybą bei kitus darbus, liečiančius parko išplanavimo ir žemės paviršiaus pakeitimą, derinti su Valstybiniu statybos ir architektūros reikalų komitetu ir Gamtos apsaugos komitetu; e) išsaugoti skulptūrą ant dirbtinių uolų".
Be to, akte nurodyta, kad komisija pritarė Trakų pionierių stovyklos administracijos iniciatyvai „pašalinti iš parko menkavertes skulptūras" (akto kopiją žr.: 1 psl.; 2 psl.).
(Bus papildyta)
Parengė Rasa Kalinauskaitė
Be to, akte nurodyta, kad komisija pritarė Trakų pionierių stovyklos administracijos iniciatyvai „pašalinti iš parko menkavertes skulptūras" (akto kopiją žr.: 1 psl.; 2 psl.).
(Bus papildyta)
Parengė Rasa Kalinauskaitė