Senųjų Trakų senovės gyvenvietė yra kaimo pietrytinėje dalyje, į pietvakarius nuo Senųjų Trakų-Šventininkų kelio, į šiaurę ir šiaurės rytus nuo Senųjų Trakų piliavietės. Išlikusi gyvenvietės dalis yra pailgoje kalvoje, kurios ilgis 650 m, o plotis iki 150 m. Jos pietrytinėje papėdėje yra pelkaitė (buvęs ežerėlis), šiaurės vakaruose - supa dauba, pietuose ir pietvakariuose gyvenvietė prieina prie piliavietės gynybinio griovio. Gyvenvietės vidurinėje dalyje yra kaimo kapinės, pietvakarinėje - gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, eina kaimo gatvė, įrengti daržai ir sodai. Gyvenvietės pietvakariniame gale esančioje 60x80 m ploto aukštumėlėje yra kaimo senųjų kapinių liekanų (čia 1780-1905 m. stovėjo medinė bažnyčia). Gyvenvietės kultūriniame sluoksnyje rasta žiestosios keramikos, plytų nuoskalų, apdegusių akmenų, gyvūnų kaulų. Dalis rastosios keramikos puošta banguotiniu arba lygiagrečių linijų raštu. Kai kurių puodų peteliai turi prilipintą volelį, puoštą įstižomis įkartomis. Keramikos liekanos būdingos XII-XIV a. ir XV-XVII a.

Anksčiau gyvenvietė buvo daug didesnė. Jos šiaurinė dalis sunaikinta tiesiant Senųjų Trakų-Šventininkų kelią, įrengiant karjerą. Senųjų Trakų-Šventininkų kelio šiaurės rytų pusėje ir pelkaitės šiaurės vakarinėje pakrantėje yra sodraus kultūrinio sluoksnio liekanų. Jame rasta titnaginis gramdukas, žalvario žaliavos ir dirbinių liekanų, žiestosios keramikos, kaulų, apdegusių akmenų, židinio liekanų. Kultūrinio sluoksnio liekanų ir atskirų radinių (geležies šlako bei žiestosios keramikos puoštos lygiagrečių linijų raštu, titnaginis gramdukas, peilio įkotė ir geležtės dalis) rasta įvairiose vietose aplink piliavietę ir išlikusią gyvenvietės dalį. Ši vieta apgyvendinta žmonių mezolito pabaigoje - neolito pradžioje, o II tūkstantmečio viduryje čia būta didelės apie 50 ha ploto gyvenvietės. Iki šių dienų išliko tik penktadalis buvusios gyvenvietės. Gyvenvietę 1989 žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba ir Lietuvos istorijos institutas.