Salos pilis stovi Galvės ežero Pilies saloje, Galvės ežero hidrografinio draustinio ir Trakų salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje. Pilies kompleksas užima apie 2,15 ha Pilies salos ploto ir yra gerai matomas nuo šiaurinio Galvės ežero kranto. Pilį su miestu pietinėje salos pusėje jungia du tiltai. Tarp tiltų yra vadinama Karaimų arba Karvinės sala. Fosa pilies kompleksą dalina į dvi dalis: reprezentacinę, keturkampio plano šiaurės rytinę dalį, ir pietinę, trapecijos formos priešpilį. Abi dalis supa gynybinė siena su bokštais.
Mažoji arba Salos pilis buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės gynybinio komplekso dalis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valia turėjusi būti jo sosto vieta, kurioje buvo jo iždas ir insignijos.
Salos pilies statybai buvo panaudotos trys salos, tarpus tarp jų užpylus 1,6-1,7 m grunto. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vandens lygis pilies statybos metu buvo 1,6-1,8 m aukščiau negu dabar. Toks nestabilus statybos aikštelės paviršius vėliau sukėlė rūmus supančios gynybinės sienos svirimo, irimo ir donžono sienų skilimo procesus.
Galima išskirti kelis Salos pilies statybos raidos etapus. Pirmame etape t. y. XIV a. II pusėje, valdant Lietuvos didžiąjam kunigaikščiui Kęstučiui, didesniojoje iš trijų salų buvo pastatyti U formos kunigaikščio rūmai, konventinio tipo su romaninio stiliaus bruožais. Jų fragmentai buvo rasti 1960 m. archeologinių tyrimų metu prie rūmų pietinio fasado. Šiame statybos etape rūmai turėjo polichrominį dekorą. Pirmame etape buvo pradėti darbai ir priešpilyje. Tačiau jie nebuvo baigti ir pilis sudeginta 1377 m. Naujųjų Trakų puolimo metu.
Antrasis statybos etapas prasidėjo po ilgo laiko tarpo ir gerokai užtruko. Tai laikotarpis, kai buvo nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis ir vyko aršios kovos dėl sosto. Pradėtus Kęstučio darbus pratęsė jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tik apie 1403-1409 metus. Jis pakeitė pilies planą. Buvusių rūmų vietoje pastatyti du stačiakampiai lygiagrečiai stovintys, dviejų aukštų fligeliai su rūsiais ir apšildymo krosnimis, sujungti šiaurės rytinėje pusėje siena, o pietvakarinėje pusėje 9,2 x 9,6 m dydžio, šešių aukštų, 35 metrų aukščio donžono. Donžono pirmame aukšte buvo įrengtas įvažiavimas su pakeliamu tiltu. Antrame aukšte-vartų sargybos patalpa, o penktame - koplyčia. Šeštas aukštas su šaudymo angomis skirtas gynybai.
11,5 x pločio ir 20,8 m ilgio rūmų kiemas grįstas akmenimis, į kurį patenkama per pakeliamą tiltą ir arkinius vartus donžono apačioje bei vartelius šiaurės rytinėje sienoje. Rūmų kiemas grįstas akmenimis su įrengta lietaus vandens nuvedimo sistema. Į rūmų rūsio patalpas patenkama iš kiemo, o antro ir trečio aukštų patalpos turėjo atskirus įėjimus iš medinių kiemą supančių galerijų.
Visus korpusų aukštus ir rūsius skersinės sienos dalija į tris patalpas, tik pietinio korpuso visą antrą aukštą užėmė Didžiojo kunigaikščio menė. Rūmų rūsio patalpų cilindriniai skliautai, II ir III aukštų – nerviūriniai skliautai. Patalpų grindys buvo iš molio plytelių, rūsiai turėjo plūktą molinę aslą. Patalpose įrengta hipokaustinė šildymo sistema. Durų ir langų angokraščiai iš profiliuotų arba laiptuoto pjūvio plytų. Langus dengė vitražai švininiuose rėmeliuose.
Abiejų korpusų pastogėse įrengtos šaudymo aikštelės. Keturšlaičiai stogai dengti lovinėmis čerpėmis, archeologinių tyrimų metu rasta ir glazūruotų čerpių liekanų. Aplink rūmus, salos pakraščiu išmūryta gynybinė siena su kontraforsais. Akmuo buvo svarbiausia pilies statybinė medžiaga, iš jų sumūryti sienų pamatai ir 45 % sienų. Tuo tarpu viršutinės sienų dalys, kampai, laiptai, patalpų apdaila iš raudonų plytų gotikinio mūro. Pietinio korpuso pietrytinė siena dekoruota juodų, perdegtų plytų geometriniu raštu. Pilies architektūra šiame etape įgijo gotikos stiliaus bruožų, bet žymi liko ir romaninio stiliaus įtaka.
Trečiame statybos etape XV a. pr. buvo aukštinama priešpilio teritorija supilant žvyro sluoksnius, statomi priešpilio trys apvalūs kampiniai gynybiniai bokštai ir ketvirtasis keturkampio plano - įvažiavimo vartų bokštas. Bokštai keturių aukštų, penktasis aukštas skirtas šaulių galerijoms. Bokštai pritaikyti dideliam patrankų skaičiui. Bokštus jungia taip pat 2,3 –2,1 m. storio mūro gynybinės sienos, dviaukščiai vakariniai kazematai, kurių apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame aukšte gyveno tarnai, bei pietiniai ir trikampiai kazematai, kuriuose buvo virtuvės. Rytiniai kazematai nebuvo baigti, tačiau juose buvo laikyti arkliai. Pietvakarinis pilies bokštas buvo naudotas kalėjimui. Pilies kieme buvo pavieniai mediniai statiniai. Fosa skyrė priešpilį nuo kunigaikščio rūmų ir buvo naudojama įplaukti mažiems laiveliams.
Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo gynybinės reikšmės, ji atgavo savo tikrąją, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sumanytą funkciją, t. y. tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Tad buvo tvarkoma bei puošiama. Apie tai liudija išlikę rūmų dekoro elementai. Ypač puošni buvo didžioji menė: be langų vitražų, salės sienos buvo tapytos vadinama "fresco secco" technika. Tapyta XV a. pirmam ketvirčiui būdinga bizantinės provincinės mokyklos maniera. Pagrindinė tematika – panegirika Lietuvos didžiąjam kunigaikščiui Vytautui ir jo dvariškiams. Polichromiškai buvo puoštas ne tik pilies vidus, bet ir rūmų fasadai.
Salos pilyje nesulaukęs karaliaus karūnos 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, po jo mirties XV a. pab. pilis ėmė nykti. Joje buvo saugomi Maskvos belaisviai. XVI a. pradžioje ją dar bandė rekonstruoti Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, sumanęs joje įsirengti vasaros rezidenciją. Pilis buvo rekonstruojama renesanso stiliumi. Didžiojo Kunigaikščio reikmėms ji buvo naudojama iki XVII a. II pusės karo.
Romantiški pilies griuvėsiai traukė visuomenės dėmesį. 1822 m. į Trakus atvykęs dailininkas V. Smakauskas, tuomet dar studentas, piešė Salos pilį. Iki šiol liko trylika jo piešinių: vienas – bendras pilies vaizdas, o vienuolika – pilies didžiosios menės freskų likučių. 1822-1823 m. ir 1837 m. Vilniaus gubernijos pilių atlasuose pilies vaizdai parengti Trakų matininko I. Vrublevskio ir pateikti šalia Pusiasalio pilies. Šie žmonės ne tik fiksavo, bet ir viešai savo atsiminimuose skatino tautą saugoti savo tautos kultūros paminklus. Vėliau 1855 m. Salos pilies piešti į Lietuvą buvo atvykęs iš Peterburgo, vėliau žinomas dailininkas S. Vorobjovas, XIX a. II pusėje N. Orda. Kritiška Salos pilies būkle susirūpino ir garsus lingvistas E. Volteris, 1894 m. Trakams paskyręs lingvistinę studiją „Zur altlitauischen Topographie der russischen Stadte Wilna und Troki// Mitteilungen det Litauischen Literarischen Gesellschft“. Pirmoji Salos pilies apsaugos dokumentacija buvo parengta apie 1888 m. Imperatoriškosios archeologijos komisijos iniciatyva. Prie jos rengimo prisidėjo Peterburgo civilinis inžinierius M. Prozorovas, Statistikos komiteto sekretorius A. Šverubovičius, Vilniaus fotografas S. Fleri ir piešimo mokytojas Griaznovas. Kitą Salos pilies gelbėjimo akciją 1901 m. pradėjo archeologas V. Šukevičius. Jam Imperatotiškoji archeologijos komisija leido rinkti aukas pilies tvarkymui ir tyrimams. Ją išsinuomojęs iš Trakų miesto magistrato 1903 m. ėmėsi konservuoti priešpilio pietryčių bokštą pagal inžinieriaus B. Malevskio parengtą projektą. Lietuvą okupavus kaizerinei kariuomenei į Trakus atvyko vokiečių specialistai, kurie tyrė pilis ir parengė keletą straipsnių tyrimų jų apsaugos klausimais. Tuomet buvo išleisti keli atvirukai su pilių vaizdais. Pirmo pasaulinio karo metais pilis iro. Ir tik 1926 m. Vilniaus konservatoriaus E. Remerio pavedimu inžinierius V. Girdvainis apmatavo Salos pilies griuvėsius, o 1928 m. padarė jos geodezinę nuotrauką. Konservavimo ir restauravimo darbai buvo tęsiami nuo 1929 m. iki 1941 m., jiems vadovavo J. Borovskis. Buvo sustiprintas rūmų mūras, restauruotas donžonas ir dalis kontraforsų, stiprinamas avarinės būklės esantis pilies priešpilio pietvakarių bokštas. 1935-1936 m. pradėta atstatinėti rūmų reprezentacinė salė, rūmų kiemelio šiaurės rytų siena ir tęsti darbai prie priešpilio pietvakarių bokšto. 1938 m. konservatorių S. Liorencą pakeitus V. Keškovskui, dar didesniam pilies atstatymo šalininkui, buvo restauruotas priešpilio pietryčių bokštas. 1939 m. pradėti atstatinėti rūmų reprezentacinės menės skliautai. 1939 m. Vilniaus kraštą gražinus Lietuvai, pilių priežiūrą perėmė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus Kaune. Darbai vyko sistemingai. Darbų priežiūrai vėl buvo pakviestas J. Borovskis. Tačiau pradėtus darbus nutraukė II pasaulinis karas. Po karo Salos pilimi vėl susirūpinta 1946 m. Tačiau realiai darbai pradėti tik 1951-1952 m. Nuo 1955 m. buvo konservuojami ir restauruojami pilies rūmai ir 1962 m. juose jau įsikūrė Trakų istorijos muziejus, 1987 m. baigus priešpilio restauravimo darbus išplėsta ekspozicija.
Šiuo metu darbai vykdomi pagal Lietuvos kultūros ministro 2000 m. patvirtintą Trakų salos ir pusiasalio pilių rezervato tikslinę tvarkymo ir naudojimo programą.
Rengiamas Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato detalusis planas.Salos pilis yra Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje, Lietuvos valstybės nuosavybė.
Mažoji arba Salos pilis buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės gynybinio komplekso dalis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valia turėjusi būti jo sosto vieta, kurioje buvo jo iždas ir insignijos.
Salos pilies statybai buvo panaudotos trys salos, tarpus tarp jų užpylus 1,6-1,7 m grunto. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad vandens lygis pilies statybos metu buvo 1,6-1,8 m aukščiau negu dabar. Toks nestabilus statybos aikštelės paviršius vėliau sukėlė rūmus supančios gynybinės sienos svirimo, irimo ir donžono sienų skilimo procesus.
Galima išskirti kelis Salos pilies statybos raidos etapus. Pirmame etape t. y. XIV a. II pusėje, valdant Lietuvos didžiąjam kunigaikščiui Kęstučiui, didesniojoje iš trijų salų buvo pastatyti U formos kunigaikščio rūmai, konventinio tipo su romaninio stiliaus bruožais. Jų fragmentai buvo rasti 1960 m. archeologinių tyrimų metu prie rūmų pietinio fasado. Šiame statybos etape rūmai turėjo polichrominį dekorą. Pirmame etape buvo pradėti darbai ir priešpilyje. Tačiau jie nebuvo baigti ir pilis sudeginta 1377 m. Naujųjų Trakų puolimo metu.
Antrasis statybos etapas prasidėjo po ilgo laiko tarpo ir gerokai užtruko. Tai laikotarpis, kai buvo nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis ir vyko aršios kovos dėl sosto. Pradėtus Kęstučio darbus pratęsė jo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas tik apie 1403-1409 metus. Jis pakeitė pilies planą. Buvusių rūmų vietoje pastatyti du stačiakampiai lygiagrečiai stovintys, dviejų aukštų fligeliai su rūsiais ir apšildymo krosnimis, sujungti šiaurės rytinėje pusėje siena, o pietvakarinėje pusėje 9,2 x 9,6 m dydžio, šešių aukštų, 35 metrų aukščio donžono. Donžono pirmame aukšte buvo įrengtas įvažiavimas su pakeliamu tiltu. Antrame aukšte-vartų sargybos patalpa, o penktame - koplyčia. Šeštas aukštas su šaudymo angomis skirtas gynybai.
11,5 x pločio ir 20,8 m ilgio rūmų kiemas grįstas akmenimis, į kurį patenkama per pakeliamą tiltą ir arkinius vartus donžono apačioje bei vartelius šiaurės rytinėje sienoje. Rūmų kiemas grįstas akmenimis su įrengta lietaus vandens nuvedimo sistema. Į rūmų rūsio patalpas patenkama iš kiemo, o antro ir trečio aukštų patalpos turėjo atskirus įėjimus iš medinių kiemą supančių galerijų.
Visus korpusų aukštus ir rūsius skersinės sienos dalija į tris patalpas, tik pietinio korpuso visą antrą aukštą užėmė Didžiojo kunigaikščio menė. Rūmų rūsio patalpų cilindriniai skliautai, II ir III aukštų – nerviūriniai skliautai. Patalpų grindys buvo iš molio plytelių, rūsiai turėjo plūktą molinę aslą. Patalpose įrengta hipokaustinė šildymo sistema. Durų ir langų angokraščiai iš profiliuotų arba laiptuoto pjūvio plytų. Langus dengė vitražai švininiuose rėmeliuose.
Abiejų korpusų pastogėse įrengtos šaudymo aikštelės. Keturšlaičiai stogai dengti lovinėmis čerpėmis, archeologinių tyrimų metu rasta ir glazūruotų čerpių liekanų. Aplink rūmus, salos pakraščiu išmūryta gynybinė siena su kontraforsais. Akmuo buvo svarbiausia pilies statybinė medžiaga, iš jų sumūryti sienų pamatai ir 45 % sienų. Tuo tarpu viršutinės sienų dalys, kampai, laiptai, patalpų apdaila iš raudonų plytų gotikinio mūro. Pietinio korpuso pietrytinė siena dekoruota juodų, perdegtų plytų geometriniu raštu. Pilies architektūra šiame etape įgijo gotikos stiliaus bruožų, bet žymi liko ir romaninio stiliaus įtaka.
Trečiame statybos etape XV a. pr. buvo aukštinama priešpilio teritorija supilant žvyro sluoksnius, statomi priešpilio trys apvalūs kampiniai gynybiniai bokštai ir ketvirtasis keturkampio plano - įvažiavimo vartų bokštas. Bokštai keturių aukštų, penktasis aukštas skirtas šaulių galerijoms. Bokštai pritaikyti dideliam patrankų skaičiui. Bokštus jungia taip pat 2,3 –2,1 m. storio mūro gynybinės sienos, dviaukščiai vakariniai kazematai, kurių apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame aukšte gyveno tarnai, bei pietiniai ir trikampiai kazematai, kuriuose buvo virtuvės. Rytiniai kazematai nebuvo baigti, tačiau juose buvo laikyti arkliai. Pietvakarinis pilies bokštas buvo naudotas kalėjimui. Pilies kieme buvo pavieniai mediniai statiniai. Fosa skyrė priešpilį nuo kunigaikščio rūmų ir buvo naudojama įplaukti mažiems laiveliams.
Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo gynybinės reikšmės, ji atgavo savo tikrąją, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sumanytą funkciją, t. y. tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Tad buvo tvarkoma bei puošiama. Apie tai liudija išlikę rūmų dekoro elementai. Ypač puošni buvo didžioji menė: be langų vitražų, salės sienos buvo tapytos vadinama "fresco secco" technika. Tapyta XV a. pirmam ketvirčiui būdinga bizantinės provincinės mokyklos maniera. Pagrindinė tematika – panegirika Lietuvos didžiąjam kunigaikščiui Vytautui ir jo dvariškiams. Polichromiškai buvo puoštas ne tik pilies vidus, bet ir rūmų fasadai.
Salos pilyje nesulaukęs karaliaus karūnos 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, po jo mirties XV a. pab. pilis ėmė nykti. Joje buvo saugomi Maskvos belaisviai. XVI a. pradžioje ją dar bandė rekonstruoti Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, sumanęs joje įsirengti vasaros rezidenciją. Pilis buvo rekonstruojama renesanso stiliumi. Didžiojo Kunigaikščio reikmėms ji buvo naudojama iki XVII a. II pusės karo.
Romantiški pilies griuvėsiai traukė visuomenės dėmesį. 1822 m. į Trakus atvykęs dailininkas V. Smakauskas, tuomet dar studentas, piešė Salos pilį. Iki šiol liko trylika jo piešinių: vienas – bendras pilies vaizdas, o vienuolika – pilies didžiosios menės freskų likučių. 1822-1823 m. ir 1837 m. Vilniaus gubernijos pilių atlasuose pilies vaizdai parengti Trakų matininko I. Vrublevskio ir pateikti šalia Pusiasalio pilies. Šie žmonės ne tik fiksavo, bet ir viešai savo atsiminimuose skatino tautą saugoti savo tautos kultūros paminklus. Vėliau 1855 m. Salos pilies piešti į Lietuvą buvo atvykęs iš Peterburgo, vėliau žinomas dailininkas S. Vorobjovas, XIX a. II pusėje N. Orda. Kritiška Salos pilies būkle susirūpino ir garsus lingvistas E. Volteris, 1894 m. Trakams paskyręs lingvistinę studiją „Zur altlitauischen Topographie der russischen Stadte Wilna und Troki// Mitteilungen det Litauischen Literarischen Gesellschft“. Pirmoji Salos pilies apsaugos dokumentacija buvo parengta apie 1888 m. Imperatoriškosios archeologijos komisijos iniciatyva. Prie jos rengimo prisidėjo Peterburgo civilinis inžinierius M. Prozorovas, Statistikos komiteto sekretorius A. Šverubovičius, Vilniaus fotografas S. Fleri ir piešimo mokytojas Griaznovas. Kitą Salos pilies gelbėjimo akciją 1901 m. pradėjo archeologas V. Šukevičius. Jam Imperatotiškoji archeologijos komisija leido rinkti aukas pilies tvarkymui ir tyrimams. Ją išsinuomojęs iš Trakų miesto magistrato 1903 m. ėmėsi konservuoti priešpilio pietryčių bokštą pagal inžinieriaus B. Malevskio parengtą projektą. Lietuvą okupavus kaizerinei kariuomenei į Trakus atvyko vokiečių specialistai, kurie tyrė pilis ir parengė keletą straipsnių tyrimų jų apsaugos klausimais. Tuomet buvo išleisti keli atvirukai su pilių vaizdais. Pirmo pasaulinio karo metais pilis iro. Ir tik 1926 m. Vilniaus konservatoriaus E. Remerio pavedimu inžinierius V. Girdvainis apmatavo Salos pilies griuvėsius, o 1928 m. padarė jos geodezinę nuotrauką. Konservavimo ir restauravimo darbai buvo tęsiami nuo 1929 m. iki 1941 m., jiems vadovavo J. Borovskis. Buvo sustiprintas rūmų mūras, restauruotas donžonas ir dalis kontraforsų, stiprinamas avarinės būklės esantis pilies priešpilio pietvakarių bokštas. 1935-1936 m. pradėta atstatinėti rūmų reprezentacinė salė, rūmų kiemelio šiaurės rytų siena ir tęsti darbai prie priešpilio pietvakarių bokšto. 1938 m. konservatorių S. Liorencą pakeitus V. Keškovskui, dar didesniam pilies atstatymo šalininkui, buvo restauruotas priešpilio pietryčių bokštas. 1939 m. pradėti atstatinėti rūmų reprezentacinės menės skliautai. 1939 m. Vilniaus kraštą gražinus Lietuvai, pilių priežiūrą perėmė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus Kaune. Darbai vyko sistemingai. Darbų priežiūrai vėl buvo pakviestas J. Borovskis. Tačiau pradėtus darbus nutraukė II pasaulinis karas. Po karo Salos pilimi vėl susirūpinta 1946 m. Tačiau realiai darbai pradėti tik 1951-1952 m. Nuo 1955 m. buvo konservuojami ir restauruojami pilies rūmai ir 1962 m. juose jau įsikūrė Trakų istorijos muziejus, 1987 m. baigus priešpilio restauravimo darbus išplėsta ekspozicija.
Šiuo metu darbai vykdomi pagal Lietuvos kultūros ministro 2000 m. patvirtintą Trakų salos ir pusiasalio pilių rezervato tikslinę tvarkymo ir naudojimo programą.
Rengiamas Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato detalusis planas.Salos pilis yra Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje, Lietuvos valstybės nuosavybė.
|
|