ĮSAKYMAS
DĖL TRAKŲ SENAMIESČIO TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMO PATVIRTINIMO
1996-07-17 Nr.71
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio antros dalies 2 punktu ir 15 straipsniu,
ĮSAKAU:
1. Patvirtinti 1995 m. AB "Paminklų restauravimo institutas" parengtą "XV-XX a. architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimą" kaip saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės - Trakų senamiesčio - apsaugos reglamento sudėtinę dalį (pridedama).
2. Patvirtintą "Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimą" kaip Trakų senamiesčio apsaugos reglamento sudėtinę dalį įteikti:
- Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai;
- Trakų rajono savivaldybei;
- Vilniaus apskrities valdytojo administracijai.
l. e. direktoriaus pareigas
R.Vasiliauskienė
DĖL TRAKŲ SENAMIESČIO TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMO PATVIRTINIMO
1996-07-17 Nr.71
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnio antros dalies 2 punktu ir 15 straipsniu,
ĮSAKAU:
1. Patvirtinti 1995 m. AB "Paminklų restauravimo institutas" parengtą "XV-XX a. architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimą" kaip saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės - Trakų senamiesčio - apsaugos reglamento sudėtinę dalį (pridedama).
2. Patvirtintą "Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimą" kaip Trakų senamiesčio apsaugos reglamento sudėtinę dalį įteikti:
- Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai;
- Trakų rajono savivaldybei;
- Vilniaus apskrities valdytojo administracijai.
l. e. direktoriaus pareigas
R.Vasiliauskienė
TRAKŲ SENAMIESČIO REGENERAVIMO PROJEKTAS
TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMAS
AIŠKINAMASIS RAŠTASĮVADAS
1991 m. buvo paruošta ir suderinta Trakų istorinio nacionalinio parko paminklinių teritorijų, regeneravimo tarnybos darbų programa. Joje nustatytos tyrimo - projektavimo darbų apimtys ir etapai kompleksiniam bei nuolatiniam senamiesčio regeneravimo procesui užtikrinti. Pagal ją 1992 m. buvo pradėti esamos padėties inventorizavimo darbai, atlikta dalis sociologinių tyrimų, paruoštos inžinerinių tinklų ir komunikacijų išvystymo ir sutvarkymo schemos. 1993 m. buvo paruoštas senamiesčio sklypų išplanavimo projektas, kuris nustatė privatizuojamų sklypų pradines sąlygas, o 1994 m. pradėtas senamiesčio teritorijų ir pastatų apsaugos ir naudojimo režimo projektas, kurio tikslas nustatyti pastatų ir statinių apsaugos sąlygas.
Priimtame Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatomas apsaugos reglamento, kaip šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų pagrindinio dokumento, nustatymas. Kadangi dar nėra detalizuota būtina reglamento sudėtis ir patvirtinti tipiniai atskirų vertybių grupių apsaugos reglamentai, įsivaizduojame, kad pristatomas teritorinis senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimo projektas yra pagrindinė šio reglamento dalis, nustatanti sisteminius visų vertybės elementų susaugos reikalavimus. Atskiriems svarbiausiems šios urbanistinės vertybės komponentams ar elementams pateikiamas atskiras (individualus) režimas, kuris papildo ir detalizuoja pagrindinį dokumentą. Taip jau paruoštas sklypų ribų projektas detalizuoja sklypų tvarkymą (kiekis, ribos, sklypo užstatymo charakteris), o pateikiamas vertingų pastatų ir statinių tvarkymo režimas nusako atskirų pastatų ir jų elementų apsaugos ir tvarkymo būdus.
Tolesniame projektavimo darbų etape, kaip ir numatyta jau minėtoje programoje, turėtų būti patikslinti ar detalizuoti kultūrinės vietovės (senamiesčio) kultūrinio sluoksnio apsaugos (archeologinių zonų), kraštovaizdžio elementų, susisiekimo įrangos, mažosios architektūros formų tvarkymo reikalavimai.
PROJEKTO SUDĖTINES DALYS
Paruošiamuosiuose šio projekto etapuose atlikti inventorizavimo, natūros tyrimo, sisteminimo ir analizės darbai pateikiami grafiškai. Topografinės kartogramos, istorinio atraminio plano ir esamų vertybių plano brėžiniai kartu su urbanistinių ir architektūrinių vertybių aprašymais, nustatančiais jų būdingus bruožus, sudaro bendrą senamiesčio vertybių atlasą. Šios medžiagos pakaktų praktiniams paminklotvarkos klausimams spręsti.
Teisinio paminklotvarkos dokumento suformavimui ši medžiaga apibendrinta ir su nustatytais konkrečiais kompleksiniais ir elementiniais reikalavimais pateikiama šiame projekte, kurį sudaro šios sudėtines dalys:
I. Kultūrinės vietovės (urbanistikos paminklo) zonavimas - teritorinis tvarkymo ir naudojimo režimas.
Čia pateikiamas kultūrinės vietovės (urbanistikos paminklo) suskirstymas zonomis su skirtinga kompleksine verte, atitinkamu vertybės požymį turinčių elementų kiekiu ir pagal tai nustatytais šių zonų tvarkymo ir naudojimo reikalavimais, kurių bendras tikslas - visumos išsaugojimas ir regeneravimas. Kompleksinė zonos vertė nustatoma įvertinant ir teritorijos, pastato ar pastatų grupės istorinę svarbą senamiesčio užstatyme ir bendrą bei atskirų elementų autento išlikimo laipsnį. Atsižvelgiant į sklypų ribas, suformuotos griežtos apsaugos ir mažai kintamo užstatymo zonos "A" ir "B" bei zona "C" su leistinais didesniais pasikeitimais. Zonos "D" ir ''G", neturinčios kompleksinės vertybių sankaupos, sudarytos pirmųjų zonų aplinkos išsaugojimui ir bendro senamiesčio charakterio išryškinimui. Zonos "F" ir "H“ apima suardytas istorines senamiesčio teritorijas ir turi tikslą sumažinti ar neplėsti neigiamą urbanizacijos poveikį.
II. Pastatų vertės kategorijos - elementinis tvarkymo ir naudojimo režimas.
Vizualiai svarbiausių urbanistinės struktūros elementų – pastatų – tvarkymo ir naudojimo režimas detalizuotas privačių naudotojų labiausiai deformuojamos istorinio palikimo dalies apsaugai. Visose zonose pažymėtą pastato, kaip atskiro elemento vertę, sąlygoja pastato statybos laikotarpis, tipologinė charakteristika ir išlikusių autentiškų elementų kiekis bei fizinė būklė. Pagal tai nustatomi jų tvarkymo būdai ir priemonės.
Esamų paminklų sąraše ir numatomų įtraukti į Registrą pastatų apsaugą reglamentuoja įstatymas, o kitų vertingų senamiesčio pastatų išsaugojimą nustato senamiesčio teritorijos specialios sąlygos, t.y. režimas atskirose zonose.
III. Priedai
Tyrimų išvadų pagrindu nustatytos pastatų tipologinės taisyklės, atskirų užstatymo struktūrų pagrindiniai bruožai, dėsningumai ir parametrai, pastatų ir sklypų aprašymo ir įvertinimo kortelės (pasai).
TRAKŲ SENAMIESČIO TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMAS
I. Kultūrines vietovės (architektūros ir urbanistikos paminklo) zonos - teritorinis tvarkymo ir naudojimo režimas.
1. ZONA - „A”
Autentiškų tūrių, plotų ir formų konservacija.
Apima atskiras kultūros vertybių (architektūros ir istorijos paminklų) teritorijas ir tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris bei elementai istoriškai aiškūs ir išlikę be stiprių deformacijų.
Jai priklauso pusiasalio pilies teritorija su pilies liekanomis, buv. Pociejų rūmų teritorija, parapinė bažnyčia, Šv. Dievo Motinos gimimo cerkvės teritorija, senosios karaimų kapinės, ir vienu statybos laikotarpiu susiformavusi pastatų grupė Birutės gatvėje.
Tikslas - išsaugoti kultūros vertybes, vykdyti mokslinius tyrimus, išsaugoti istoriškai susiklosčiusios užstatymo struktūros autentiškų elementų ir formų visumą.
Saugoma – urbanistinė ir gamtinė struktūros su visais autentiškais elementais.
Apsaugos mastas - visuminis (sisteminis)
Tvarkymo režimas — konservacinis.
- archeologinė zona — I;
- reljefas nekeičiamas, gali būti atstatomas sunaikintose vietose;
- sklypų ribos pagal sklypų išplanavimo projektą, nekeičiamos;
- susisiekimo įranga nevystoma, autentiškos dangos saugomos, restauruojamos, atstatomos, galimas dalinis papildymas pagal kompleksinius projektus;
- pagrindiniai pastatai – autentiškų tūrių, plotų, formų ir fasadų struktūros konservavimas, atskirų elementų restauravimas, atkūrimas. Pastatų medžiaginiai elementai tvarkomi pagal nustatytą pastatų individualų režimą;
- pagalbiniai pastatai – plotų konservavimas, tūrių ir formų restauravimas, atkūrimas pagal nustatytus nurodymus ir taisykles (žr. priedą);
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai – autentiški išsaugomi, restauruojami, rekonstrukcija ar įrengimas galimi pagal tyrimais pagrįstus kompleksinius teritorijos tvarkymo projektus;
- želdiniai – esami vertingi saugomi, paminklinėse teritorijose tvarkomi pagal detalius projektus.
Naudojimo režimas – rezervacinis ir riboto ūkinio naudojimo:
galima pažintinė rekreacija, gyvenama funkcija ir amatai.
Pastaba: Svarbiausių kultūros vertybių (architektūros ir istorijos paminklų) tvarkymo ir naudojimo režimas tikslinamas pagal papildomų istorinių – architektūrinių tyrimų duomenis detalaus projektavimo metu.
2. ZONA - „B”
Pagrindinių autentiškų tūrių, plotų ir formų konservacija.
Apima atskiras kultūros vertybių (architektūros paminklų) teritorijas ir tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris ir pagrindiniai elementai istoriškai aiškūs ir išlikę be stiprių deformacijų.
Priklauso salos pilies teritorija, Dominikonų vienuolyno kompleksas, šiaurinė karaimų etnografinės zonos dalis, centrinė senamiesčio dalis ir atskiros teritorijos Biru¬tės gatvėje bei Užtiltėje.
Tikslas - išsaugoti ir restauruoti kultūros vertybes bei istoriškai susiklosčiusią užstatymo struktūra, jos pagrindinius autentiškus elementus ir ryšį su gamtine aplinka.
Saugoma - esamos kultūros vertybės, gamtinė struktūra ir etnografinius bruožus išlaikiusi urbanistinė struktūra su pagrindiniais jos elementais. Čia priimtos pastoviomis kiekvieno sklypo pagrindinių pastatų autentiškos charakteristikos, atsispindinčios užstatymo struktūroje.
Apsaugos mastas – visuminis, komponentinis.
Tvarkymo režimas – konservacinis – restauracinis;
- archeologinė zona – I, II, III;
- reljefas nekeičiamas, gali būti atstatomas sunaikintose vietose;
- sklypų ribos pagal sklypu išplanavimo projektą nekeičiamos, atstatomos;
- susisiekimo įranga gali būti vystoma tik minimaliai, autentiškos dangos restauruojamos ar atstatomos istorinės pagal kompleksinius projektus;
- pagrindiniai pastatai – autentiškų tūrių, plotų, formų konservacija - restauracija, vertingų pastatų, fasadų struktūra bei medžiaginiai elementai tvarkomi pagal individualų režimą, kitų pastatų tvarkymas pagal nustaty¬tus užstatymo struktūros ir tipologinių taisyklių reikalavimus (žiūr. Priedus);
Galimas tik istoriškai pagrįstų ir vertingų elementų atkūrimas ir papildymas.
- pagalbiniai gyvenamos zonos pastatai – limituota užstatymo evoliucija , išlaikant tūrių ir plotų, bei bendro užstatymo ploto apribojimo reikalavimus (iki 80%, pagrindinio pastato dydžio) pagal nustatytus pastatų ir atskirų statybos modelių užstatymo dėsningumus bei taisykles (žiūr. priedus).
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai - esami autentiški išsaugomi, restauruojami, rekonstrukcija ar įrengimas galimi pagal detalius projektus išlaikant tradicinius apimties, dydžio, medžiagos ir vaizdo reikalavimus;
- želdiniai – esami vertingi saugomi, tvarkomi pagal kompleksinius projektus.
Naudojimo režimas – rezervacinis ir riboto ūkinio naudojimo:
Pažintinė rekreacija, gyvenama funkcija, amatai, prekyba ir kitos paslaugos.
3. ZONA - „C”
Restauravimas, prarastų vertybių atkūrimas, papildymas.
Apima kultūros vertybių (sunykusių architektūros paminklų) teritorijas ir tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris ir pagrindiniai elementai, aiškūs, bet dalinai pažeisti ar sunaikinti. Priklauso Bernardinų vienuolyno teritorija, mūro paminklų teritorija centrinėje miesto dalyje, istorinio Birutės, Vytauto ir Trakų gatvių užstatymo dalys bei visos autentiškų gatvių trasos.
Tikslas - išsaugoti, restauruoti ar atkurti kultūros ver¬tybes bei išlikusią užstatymo struktūrą, išsaugant jos tipą, elementus ir ryšį su gamtine aplinka.
Saugoma - autentiškos kultūros vertybių liekanos, gamtinė struktūra bei išlikusios užstatymo struktūros tipas ir autentiški elementai.
Apsaugos mastas - komponentinis.
Tvarkymo režimas – restauracinis – atkuriamasis;
- archeologinė zona - I, II, III;
- reljefas nekeičiamas; atstatomas sunaikintose vietose;
- sklypų ribos pagal sklypų išplanavimo projektą;
- susisiekimo įrangos autentiški elemen¬tai saugomi, restauruojami, vystymas ar gerinimas sprendžiamas pagal detaliuosius kompleksinius projektus;
- pastatai - konservuojami, restauruoja¬mi ar renovuojami pagal pateiktą pastatų apsaugos režimą; atkuriami pagal detalių istorinių tyrimų medžiagą; rekonstrukciją, sanavimas ar statyba galimi pagal pastatams ir atskiriems statybos medeliams nustatytas taisykles ir dėsningumus (žr. priedus);
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai - esami autentiški saugomi, restauravimas, rekonstrukcija ar įrengimas galimas pagal detalius projektus, išlaikant tradicinius dydžio, medžia¬gos ir vaizdo reikalavimus.
Naudojimo režimas - ribotas ūkinis naudojimas; gyvenama funkcija, amatai, prekyba ir kitos paslaugos, administracinė funkcija.
4. ZONA - „D”
Savitumo išsaugojimas, gyvenamos funkcijos išlaikymas ir limituota užstatymo evoliucija.
Apima tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris nėra aiškiai struktūriškai išreikštas, ele¬mentai daugiau deformuoti ar atsiradę vėlyvoje stadijoje. Priklauso sodybinio užstatyme teritorijoje Užtiltės ir periferinėse pusiasalio dalyse.
Tikslas - išsaugoti užstatymo struktūros elementus, suda¬ryti istorinio užstatymo foną, riboti teritorijos užstatymo intensyvumą.
Saugoma - gamtinė struktūra, atskiri urbanistinės struktūros elementai, sodybinio užstatymo charakteris, išlaikantis dispersinį užstatymo principą, pereinant į žaliąsias erdves.
Apsaugos mastas – elementinis.
Tvarkymo režimas – restauracinis – rekonstrukcinis;
- archeologinė zona – III; reljefas nekeičiamas arba keičiamas minimaliai, vizualiai svarbiose vietose atstatomas sunaikintas;
- sklypų ribos – pagal projektą, papildomai nauji sklypai neskiriami;
- susisiekimo įranga – pagrindinės gatvių trasos tvarkomos kompleksiškai, galimas vietinis papildymas;
- pastatai siektinas vertingų pastatų individualaus režimo išlaikymas, kitų pastatų renovacija, rekonstrukcija ar statyba galima nustatytų tipologinių dėsningumų ir taisyklių pagrindu, užstatymo atkūrimas galimas pagal istorinių tyrimų duomenis, konstatavus prarastos vertės atstatymo tikslingumą;
- kiti sklypo sutvarkymo elementai – esami vertingi saugomi, rekonstrukcija ar įrengimas galimi pagal tradicinius apdailos medžiagos ir vaizdo reikalavimus;
- želdiniai — esami vertingi ir naujai įrengiami tvarkomi pagal detalius projektus.
Naudojimo režimas - gyvenamoji funkcija, amatai, smulkus verslas, nereikalaujantis papildomos įrangos.
5. ZONA - „F”
Statinių dydžių ir formų modifikacija.
Apima modernių statybos objektų, ardančių tradicinę senamiesčio užstatymo struktūrą ar panoraminį vaizdą teritorijos. Ją sudaro irklavimo bazės kompleksas, Galvės restorano ir administracinių - gyvenamųjų pastatų Vytauto gatvėje teritorijos, mokyklų pastatų ir gyvenamo pietinės Vytauto gatvės dalies užstatymo teritorijos.
Tikslas - harmonizuoti su aplinka nebūdingus užstatymo elementus, sumažinti jų neigiamą poveikį panoramoje.
Saugoma - atskiri senamiesčio urbanistinės ir gamtinės struktūros elementai.
Apsaugos mastas – elementinis.
Tvarkymo režimas – rekonstrukcinis;
- archeologinė zona III;
- reljefas pagal galimybę atstatomas;
- sklypų ribos pagal projektą atstatomos ar dalinai respektuojamos;
- susisiekimo įranga rekonstruojama, pritaikant prie senamiesčio charakterio pagal kompleksinius sutvarkymo projektus;
- pastatai rekonstruojami, suteikiant artimesnių istoriniam užstatymui planinės, erdvinės, tūrinės ir fasadų struktūros bei medžiaginių elementų bruožų. Nauja statyba neleistina, išskyrus būtinus inžinerinės infrastruktūros statinius;
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai sprendžiami pagal detalius projektus, įvertinant tradicinius bruožus;
- želdiniai tvarkomi pagal kompleksinius projektus;
Naudojimo rėžimas - universalus.
6. ZONA - „G”
Saugomos žalios erdvės.
Apima ne užstatytas teritorijas, ežerų pakrantes, buvusių, pelkių zonas, išryškinančias senamiesčio gamtinę struktūrą.
Ją sudaro Rėkalnis, gretimos teritorijos ir dominuojančios kalvos, Užtiltėje bei pietinėje pusiasalio dalyje, žali plotai centrinėje dalyje ir prie autobusų stoties.
Tikslas - išsaugoti, atkurti ir eksponuoti būdingus gamtinės struktūros elementus, apsaugoti kraštovaizdžio erdves nuo neigiamą vizualinį poveikį turinčių objektų atsiradimo.
Saugoma - gamtinė struktūra, jos charakteris ir natūralūs elementai.
Apsaugos mastas – komponentinis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis.
- archeologinė zona I, III;
- reljefas nekeičiamas, pagal galimybes atstatomas;
- susisiekimo įranga vystoma tik rekreaciniais tikslais, pagal detalius projektus, esama nebūdinga - rekonstruojama, panaikinama;
- pastatai ir statiniai - esami netinkami iškeliami; naujų statyba draudžiama, išskyrus mažos apimties poilsio įrangą;
- želdiniai tvarkomi pagal detalius projektus.
Naudojimo režimas - riboto naudojimo: pažintinė ar laisvalaikio rekreacija, minimalus ūkinis panaudojimas.
7. ZONA - „H”
Užstatymo stabilizacija
Apima modernaus išplanavimo ir užstatymo teritorijas, atsiradusias naujose ar senojo užstatymo vietose.
Tikslas - teritorijos užstatymo intensyvumo ribojimas, kokybinių gyvenimo sąlygų parametrų gerinimas, pritaikant ateityje esamą užstatymą prie senamiesčio mastelio. Saugomi - išlikę, atskiri gamtinės ir istorinės struktūros elementai.
Apsaugos mastas - elementinis.
Tvarkymo režimas - konservacinis, rekonstrukcinis.
- reljefas vizualiai svarbiose vietose pagal galimybes atstatomas;
- sklypai naujai neformuojami, išlikę istoriniai išsaugomi;
- susisiekimo įranga rekonstruojama, kokybiškai gerinama;
- pastatai – užstatymo plotai konservuojami, tūriai ir formos gali būti rekonstruojami, priartinant prie tradicinių struktūrų mastelio (sumažinant). Nauja statyba neleistina, išskyrus nedidelės apimtiems inžinerinės infrastruktūros ir mažos architektūros formas;
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai nevystomi, gali būti gerinami kokybine prasme;
- želdiniai - esami vertingi saugomi ir tvarkomi detalius projektus;
Naudojimo režimas – universalus.
Pastaba: svarbiausių miesto infrastruktūros objektų išplėtimo galimybės gali būti svarstomos, atlikus papildomas paminklosauginius tyrimus, įvertinančius pastatų įtaką viso senamiesčio ir atskirų jo dalių užstatymui.
8. PAPILDOMI NURODYMAI
Užstatymo reabilitavimo sektorius
Apima atskiras zonų "F" ir "H" dalis su suardyta gatvės užstatymo planine — erdvine struktūra.
Tikslas - panaikinti nebūdingas senamiesčiui gatvės erdves, atstatant jų parametrus ir tradicinės užstatymo struktūros įvaizdį.
Saugoma - istorinis vietos užstatymo struktūros tipas.
Tvarkymo režimas - restauracinis - atkuriamasis;
- pastatų ir kitų elementų atkūrimas ir statyba galimi istorinių tyrimų duomenų pagrindu pagal nustatytus užstatymo dėsningumus ir taisykles.
Naudojimo režimas - universalus.
II. NUSTATYTOS PASTATŲ VERTES KATEGORIJOS - PASTATU (ELEMENTINIS) TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMAS1. PAMINKLAI (RESPUBLIKINĖS REIKŠMES PAMINKLAI)
Apsaugos mastas visuminis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis, tikslinamas pagal detalius tyrimus.
Naudojimas - rezervacinis ar ribotas pagal esamą.
2. ESAMOS REGISTRUOTOS KULTŪROS VERTYBĖS (VIETINĖS REIKŠMES PAMINKLAI)
Apsaugos mastas visuminis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis.
Naudojimas — ribotas, pagal pirminėj paskirtį
3. NAUJAI REGISTRUOJAMOS KULTŪROS VERTYBES
Tai unikalūs ir reti senamiesčio medinės architektūros pavyzdžiai su nežymiomis autento deformacijomis.
Tikslas - pagal etaloninį vertybių apsaugos principą išsaugoti evoliucijos procese atsiradusius autentiškus pastatų tipus.
Apsaugos mastas - visuminis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis.
Naudojimas - ribotas, pagal pirmine, paskirtį ir galimą teritorijos režimą.
4. KONSERVUOJAMI AR RESTAURUOJAMI PASTATAI
Tai vertingi (unikalūs, reti ar tipiški) – su nedidelėmis autento deformacijomis ir pakankamai geros fizines būklės pastatai, kuriems galėtų būti taikomi registruotų kultūros vertybių reikalavimai.
Tikslas - išsaugoti ir restauruoti vertingus pastatus, kurių autentiškumas svarbus senamiesčio charakterio išlaikymui.
Apsaugos mastas - visuminis, komponentinis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis, privalomas zonose A, B, C, siektinas zonoje D.
Naudojimas - ribotas, pageidautina pagal pirminę paskirtį ir pagal galimą teritorijos režimą.
5. RENOVUOJAMI PASTATAI
Tai vertingi (reti ar tipiški) - su žymesnėmis autento deformacijomis ar nepatenkinamos fizinės būklės pastatai, kurie svarbūs autentiško gatvės charakterio išsaugojimui.
Tikslas - išsaugoti autentišką užstatymo struktūros elementų įvaizdį.
Apsaugos mastas - komponentinis.
Tvarkymą regimas - restauracinis - rekonstrukcinis. Išlaikomos autentiškos tūrinė ir fasadų struktūros bei medžiagą, galimas planinės ir konstruktyvinės sistemos medžiaginių elementų pakeitimai. Tvarkymo projektai taip pat gali būti ruošiami tik atlikus pradinius architektūrinius tyrimus. Privalomas zonose A, B, C, siektinas zonoje D.
Naudojimas - ribotas, pagal teritorinį režimą.
6. PASTATAI BE PAPILDOMU SĄLYGŲ
Tai mažai vertingi ar nevertingi medinės architektūros pavyzdžiai ir kiti pastatai, prisitaikę arba pakenčiami senamiesčio užstatymo struktūros elementai, kurių išorės vaizdo pagerinimas senamiestyje yra pageidautinas.
Šių pastatų tvarkymą ir naudojimą reglamentuoja teritorinis režimas.
7. PAPILDOMI NURODYMAI
M - modifikacija. Tai numatomas atskirų pastatų istorinėse zonose tvarkymas juos pakeičianti, priartinant planinę tūrinę bei fasadų struktūras prie būdingų senamiesčiui parametrų, nustatytų senamiesčio tipologinių ir užstatymo dėsningumų.
P - pažeminimas. Tai numatomas reikalingas atskirų pastatų ar jų dalių aukščio ir tūrio sumažinimas.
R - rekonstrukcija. Tai numatomas pastato planinės, tūrinės ir fasadų struktūros bei funkcinės paskirties pakeitimas
Elementiniame pastatų tvarkymo ir naudojimo rėžimo brėžinyje pažymėti mediniai pastatai - registruotos kultūros vertybės: (paminklai) yra siūlomas, dalinai koreguojant esamą paminklu sąrašą, įtraukti į Registrą. Šie siūlymai paremti pastatų įvertinimu Trakų senamiesčio kontekste pagal šiame darbe nustatytą metodiką ir kriterijus. Taip pat siūloma palikti Registre ir dalinai praradusius autentiškus bruožus rekonstruotus pastatus, esančius paminklų sąraše.
Medinės architektūros paminklui, kuris perstatomas iš tos pačios medžiagos, naudojant pagrindinėse konstrukcijas, analogiškus sprendimus bei mazgus, išsaugant autentiškus plano bruožus bei išorinį vaizdą su detalėmis, siūloma palikti registruotos kultūros vertybės statusą.
Konservavimui ar restauravimui skirtiems pastatams taip pat taikytinas registruotų kultūros vertybių statusas Trakų senamiesčio mastu. Šiems pastatams be aukštos vertės autentiškumo svarbus ir jų fizinis stovis. Pasikeitus pastato fizinei būklei ir esant galimybei išsaugoti autentiškas konstrukcijas ir galimas tyrimais pagrįstas šių pastatų vertės kategorijos sumažinimas, tvarkant juos pagal renovacijos principus.
Renovacija šiame projekte suprantama, kaip pastato konstrukcijų atnaujinimas ar jo pilnas perstatymas, pakeičiant medžiagą ir išlaikant autentiškus pastato gabaritus, bendrą išvaizdą išsaugant ar atkuriant išorės apdailos elementus ir jų medžiagiškumą.
Šių dviejų pastatų kategorijų tvarkymo projektams paruošti taip pat reikalingi architektūriniai – konstruktyviniai tyrimai.
Tuo atveju senamiestyje būtų:
- mediniai pastatai saugomi pagal įstatymą (registruotos kultūros vertybės) – 28 vnt.
- saugomi pagal zonų režimą pastatai – 95 vnt.
- tame tarpe:
- konservuojami - restauruojami pastatai – 24 vnt.
- pastatai renovacijai – 71 vnt.
- viso – 123 objektai
Dar 22-iems pastatams nustatytas individualus tvarkymo režimas gali būti apibūdintas kaip siektinas, nes nėra būtinas pagal atitinkamos zonas režimą.
Valstybinės reikšmės ir kiti mūro paminklai pažymėti pagal esamą paminklų sąrašą.
Praktiniam nustatyto režimo panaudojimui ir sąlygų paruošimui šiame projekte formuojama trijų pakopų sistema. Pagrindiniai viso senamiesčio paminklotvarkos reikalavimai nustatomi pagal teritorinį režimą, kur apsprendžiamos, ir atskiriems atvejams gali būti pakankamos, bendros sąlygos. Čia visų pagrindinių senamiesčio struktūrų elementų tvarkymas apibrėžtas bendromis supaprastintomis sąvokomis ir reikalavimais.
Atskirų dalių tvarkymui duodamos nuorodos į papildomus, detalizuotus dokumentus. Taip, pavyzdžiui, nustačius, kad zonoje „B“ esantis gyvenamas namas negali būti rekonstruojamas pakeičiant jo išorinį vaizdą ir gabaritus, tvarkymo būdas konservacinis ar renovacija (jį perstatant) parenkamas pagal elementinį režimą (II dalis). O konkrečių pastato dalių ar jo elementų tvarkymo detalizavimas nustatomas pagal pastato aprašymo kortelėje (pastato pase) surinktus duomenis ir nustatytus tipologinius pastatų bei užstatymo struktūrų dėsningumus ir taisykles, kurie yra privalomi šio projekto priedai (III dalis).
Tie senamiesčio gamtinės ir urbanistinės struktūros elementai, kurie pagal numatytą darbų apimtį nebuvo detalizuoti šiame ar ankstesniuose projektuose, neturi papildomo elementinio režimo bei priedų. Jie turi būti nustatomi tolesnio darbo etapais, formuojant pilną ir detalų senamiesčio apsaugos reglamentą.
Pateiktas senamiesčio apsaugos, tvarkymo ir naudojimo režimas atspindi tik paminklotvarkinius senamiesčio reikalavimus. Jo įgyvendinimui reikalinga nustatyti atitinkamą teisinį ir ekonominį režimą bei priemones, leidžiančias ir praktikoje tikėtis siekiamo rezultato.
Projekto autorius Algirdas Steponavičius
Priedas Nr. 1
SENAMIESČIO UŽSTATYMO STRUKTŪRŲ BRUOŽAI, DĖSNINGUMAI IR TAISYKLĖSTrakų senamiesčio gyvenamos zonos užstatymo struktūros tyrimų medžiaga (žiūr. Tomą III) leidžia nustatyti kai kuriuos būdingus planinės, erdvinės struktūros bruožus, jų parametrus, tarpusavio priklausomybę bei dėsningumus, kurie apibendrinti ir pateikiami šiame priede. Ši medžiaga kartu su pastatų aprašymu turėtų būti panaudojama tikslinant kiekvienu konkrečiu atveju bendras nustatyto senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimo sąlygas bei padėti projektuotojams spręsti praktinius pastatų rekonstravimo ir statybos klausimus.
1. Bendra planinė – urbanistinė schema
1.1. Gatvės
Senamiesčio gatvių tinklas linijinio plano, prisitaikęs prie reljefo ir gamtinės situacijos pokyčių. Gatvių trasos daugumoje praeina aukštesne reljefo vieta, nuo kurios į abi puses išsidėsto užstatyti sklypai. Gatvių plotis tarp užstatymo siekia 9 – 15,0 m, ir tūri būti nekeičiamas. Pati gatvės trasa centre ir pagrindinėse gatvėse ribojama pastatų užstatymo linija ir sklypo aptvėrimu, labiau į pakraščius pastebimas nežymus 3,0-0,0 m užstatymo atsitraukimas nuo sklypo ribos.
Važiuojama gatvės dalis, laisvose nuo užstatymo vietose, neturi būti platinama, įrengiant automobilių stovėjimo vietas. Čia yra pageidautinas ir autobusų sustojimo aikštelių panaikinimas, arba jų įrengimas atskiriant tos dalies aukštį ir dangos tipą nuo pagrindinės trasos.
Senamiesčio planinei struktūrai būdingi nedideli, tik iš dalies užstatyti ar neužstatyti siauri aklagatviai, kurie veda prie ežero ar atskirų valdų. Šios trasos duotos sklypų išplanavimo projekte ir negali būti užstatomos.
Naujos senamiesčio gatvės (Trakų, Kranto) yra nebūdingos istoriniam gatvių tinklui ir sprendžia tik transporto sistemos poreikius. Todėl jos neturi atsispindėti užstatymo evoliucijoje, t.y. nereikia formuoti perimetrinio šių gatvių užstatymo.
1.2 Sklypai
1.2.1. Forma, Orientacija.
Sklypai daugiausiai taisyklingos (trapecinės ar stačiakampės) formos ir tiesiogiai susiję su gatve. Netaisyklingos formos dažniausiai yra ežerų pakrantėse ar periferinėse senamiesčio zonose esantys sklypai. Antrame nuo gatvės plane esantys sklypai išlikę negausiai ir turi būti išsaugomi senamiesčio užstatymo įvairovei.
Didesnė pusė visų senamiesčio sklypų (52%) yra orientuoti ilgąja kraštine statmenai gatvei ir turi vyraujantį linijinį užstatymo tipą.
1.2.2 Sklypų dydis labai įvairus (215-1903 m²) ir vidutiniškai sudaro 598 m² - Vytauto g. centrinėje dalyje, 893 m² - Karaimų gatvėje ir 1193 m² - Birutės gatvėje.
1.2.3 Užstatymo tankumas sklypuose taip pat labai nevienodas (7-50%), o ir vidutinis jo dydis Vytauto g. sudaro 36%, Birutės ir Karaimų gatvėse atitinkamai 16,5% ir 12,7%. Didinant sklypo užstatymą, vidutinis 18% tankis bendru atveju neturi būti viršijamas ir kitose senamiesčio dalyse, išskyrus vertingų ir istoriniais duomenimis pagrįstų pastatų atstatymą.
1.3 Pastatai
1.3.1. Kiekis sklype.
Be pagrindinio pastato (gyvenamo namo) dažniausiai sklype būna vienas ar du įvairių dydžių pagalbiniai pastatai. Dažnas apjungtų viename tūryje ar blokuotų su gyvenamu namu ūkinių pastatų variantas.
1.3.2 Orientacija, užstatymas.
Gatvės atžvilgiu pagrindiniai pastatai dažniausiai orientuojami statmenai (45%). Išskirti čia reikia Karaimų gatvės struktūrą, kur net 70% pastatų yra statmeno gatvei užstatymo tipo. Visame senamiestyje pastebima orientacijos priklausomybė nuo sklypo formos, kur dauguma (71%) statmenų gatvei namų yra statmenuose sklypuose.Šis dėsningumas Karaimų gatvės struktūroje pasiekia net 87.9% visų atvejų.
Tokiuose sklypuose, kaip taisyklė, yra linijinis užstatymas, kai pagalbiniai pastatai išdėstomi vienoje eilėje ir ta pačia kryptimi, kaip ir gyvenamasis namas. Lygiagretus, statmenas ar netaisyklingas pagalbinių pastatų užstatymas daugiau būdingas lygiagrečiai gatvei stovinčių namų valdose. Kampinis sklypo užstatymas sudėtinio plano pastatais yra gana retas, jis būdingas gatvių sankryžose esančiuose sklypuose.
1.3.3 Užstatymo plotas
Pagrindinių sklypo pastatų užstatymo plotas natūroje labai įvairus ir svyruoja nuo 53 m² iki 300 m². Tai dažniausiai nėra tiesiogiai susiję su sklypo dydžiu. Bendras vidutinis gyvenamo namo užstatymo plotas, mažiausias Karaimų (115 m²) o didžiausias (154 m²) Vytauto gatvėje. Rekonstruojant pastatus reikalinga atsižvelgti į kiekvienos zonos ypatumus, tačiau bendru atveju gyvenamo namo užstatymo plotas gali būti normuojamas maksimalia riba 120 m².
Pagalbinių pastatų užstatymo plotai senamiestyje , kaip taisyklė, yra mažesni ir vidutiniškai sudaro 30-80% pagrindinio pastato ploto. Atskirais atvejais fiksuotas didesnis pagalbinių pastatų plotas, kuris gali būti leistinas tik istoriškai pagrįstais atvejais ar periferinėse, vizualiai neaktyviose senamiesčio teritorijose.
1.4. Želdiniai
1.4.1. Gatvėse.
Čia vyrauja (daugiausiai Vytauto gatvėje) tradicinis linijinis apželdinimas, kuris yra vėlesnio senamiesčio tvarkymo laikotarpio rezultatas. Želdynų forma praktiškai netvarkoma ir sudaro natūralių gamtinės struktūros elementų įvaizdį. Kitoms istorinėms gatvėms nėra būdingi organizuoti želdiniai.
1.4.2. Sklypo želdiniai.
Tradiciškai neorganizuoti, vyrauja pavieniai atsitiktiniai medžiai ir gyvatvorės. Perimetrinis užstatymas aptinkamas tik kulto pastatų sklypuose. Atskirų žalių zonų ir pakraščių želdiniai turi būti tvarkomi pagal detalius projektus.
Panoraminius vaizdus ypatingai nuo ežero pusės įtakoja ir sklypo vaismedžių (sodo) plotai, kurie sudaro natūralų gamtinės struktūros perėjimą į vandens telkinį ir mažina urbanistinės struktūros elementų agresyvumą.
Bendri želdinių tvarkymo principai turi būti nustatyti atlikus detalius senamiesčio gamtinės struktūros tyrimus.
2. Tūrinė struktūra
Bendra senamiesčio struktūra suskaidyta pagal natūralias gamtines ribas. Urbanizuotos teritorijos, kurios sudarytos iš smulkių elementų sankaupos ir dominuojančių atskirų žymiai didesnio tūrio istorinių pastatų, atskirtos žaliais apželdintais plotais (tūriais) ar erdvėmis. Periferinėse (šiaurinėje dalyje) zonose tūrinė užstatymo struktūra įgauna dispersišką (išskaidytą) charakterį ir palaipsniui pereina į žaliuosius plotus.
2.1. Pastatai
Mediniai istoriniai pastatai dažniausiai yra paprasto, kompaktinio tūrio. Viso senamiesčio mastu tai gana panašaus dydžio, kuris natūroje svyruoja tarp 138-1205 m³, pastatai. Dažnas pagalbinių pastatų priblokavimo variantas, todėl tūrio didėjimas pastato ilgąja kraštine yra priimtinas senamiesčiui variantas. Žymiai daugiau keičia tradicinį medinių pastatų tūrį ir išorinį vaizdą platūs pastatai. Toks šio parametro didinimas yra nepageidautinas ir, daugeliu atvejų, neleistinas.
2.2. Santykis su aplinka.
Didžiausi tūriniai elementai (parapinė bažnyčia, cerkvė, domininkonų vienuolynas) pabrėžia natūralius reljefo pakilimus, aplink ir pagal kuriuos išsidėstę gyvenami pastatai. Išimtis šioje vietoje yra Birutės – Sodų gatvių pastatų grupė, kuri daugiau savarankiškai užpildo atskirą kalvelę.
Gretimų valdų statiniai tarpusavyje neblokuojami. Sklypo užstatymas dominuoja su gatve besiribojančioje dalyje ir mažėja sklypo gilumos link (dažniausiai į ežero pakrantę).
Šis principas išliko ir yra labai svarbus bei saugotinas Karaimų gatvės dalyje ir rytiniame Birutės gatvės užstatyme.
3. Erdvinės struktūros bruožai
3.1. Pagrindinės (struktūrą formuojančios) erdvės
3.1.1. Bendros užstatymo struktūros erdvės.
Istorinė gatvės erdvė formuojama mažaaukščiais pastatais ir jos vidutinis aukščio ir pločio santykis skersiniame pjūvyje
H : A = 1 : 1,57 :1,80.
Centrinėje miesto dalyje, kur vyrauja šiek tiek didesnio aukštingumo pastatai, pastebimas ir didesnis gatvės plotis, išlaikantis tą patį santykį.
Dėl vingiuotų gatvių tinklo ir reljefo perkritimų senamiestyje nesusidaro didelių išilginių gatvės erdvių, todėl vienu metu vizualiai fiksuojamas tik nedidelis gatvės užstatymo vaizdas.
Aikštės ir didesnės erdvės gatvėse nėra būdingas Trakų senamiesčio elementas. Istorinės aikštės išlikusios tik centrinėje dalyje, kur erdvę formuoja ar anksčiau formavo ištisinis perimetrinis užstatymas.
Naujais modernios architektūros pastatais suformuotos aikštės deformuoja gatvės erdvę, kurią reikia atstatyti panaudojant ir mažosios architektūros formas.
3.1.2. Vidinės erdvės
Vizualinės erdvės tarp pastatų dažniausiai yra trapecinės ar stačiakampės formos ir orientuotos tiek maksimaliu, tiek minimaliu savo diametru (kraštine) į gatvę. Daugeliu atvejų senamiesčiui būdingos skersinės gatvei erdvės su antriniais vizualiniais ryšiais (matomai ežero ar apylinkių perspektyviniai vaizdai).
Būtent tokios pasikartojančios ir leidžiančios suvokti gamtinę aplinką erdvės sudaro Karaimų ir dalies Birutės gatvių užstatymo pagrindą bei viso Trakų senamiesčio savitumą. Tokių erdvių minimalus diametras (plotis) yra 5-15,0 m (vidutinis 7,0-8,0 m), o maksimalus (gylis) siekia24,0-26,0 m . Išilginės gatvei erdvės maksimalus diametras vidutiniškai sudaro 8,0-15,0 m ir yra nepriimtinas, (ardo vieningo užstatymo įspūdį), kai viršija 24,0-26,0 m ribą.
Pastatų aukščio ir vidinių vizualinių erdvių pločio santykio vidurkis labai skirtingas:
H : B = 0,56 :2,32 m
Centrinėje Vytauto ir Birutės gatvių dalyje vizualinės erdvės tarp pastatų yra panašių parametrų, tačiau čia vyrauja sąlyginai uždaros erdvės be antrinių vizualinių ryšių. Todėl pagalbinių pastatų užstatymas taip neįtakoja jų pasikeitimo ir gali būti laisviau keičiamas. Iškirtina Birutės – Sodų gatvių grupė, kur susiformavęs savitas (dviplanis) užstatymas su savarankiškomis visiškai vizualiai uždarytomis erdvėmis.
3.2. Jungiančios ir kompleksą supančios erdvės.
Šiame darbe nebuvo detaliai nagrinėjamos žemesnio lygio užstatymo struktūros erdvės, todėl galima apibūdinti tik bendrus reikalavimus.
3.2.1. Želdinių reikšmė.
Dauguma želdinių yra savaiminiai ir vidinių struktūros erdvių formavime atlieka antraeilį ar atsitiktinį vaidmenį. Didesnė jų įtaka pasireiškia jungiančių ir aplinkinių erdvių sudaryme. Čia svarbų vaidmenį atlieka ir sodo želdiniai, kurie atskiria urbanizuotos ir gamtinės struktūros erdves.
3.2.2. Reljefas
Reljefo įtaka ypatingai akivaizdi pereinamų erdvių formavime nuo ežero pusės ir atspindi natūralų urbanizuotų teritorijų ryšį su gamtine aplinka. Todėl neleistinas tokių vietų žymus (daugiau 0,3 m) pakeitimas ar užstatymas naujais pastatais.
4. Išklotinės.
Statybos modelio charakteris labiausiai suvokiamas išklotinėse. Ritmiškas ir kintamas panašių ir skirtingų elementų pasikartojimas stebimas nedidelėje gatvės erdvėje. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant leistiną pastato transformacijos galimybę, būtina atkartoti būdingus išklotinės elementus ir neviršyti maksimalių jų parametrų. Saugomos ir nekeičiamos turi būti vertybių plane fiksuotos vertingos išklotinės.
5. Panorama, siluetas.
Centrinės miesto dalies užstatymo struktūros formuoja vidinį senamiesčio įvaizdį, o panoraminį vaizdą daugiau sąlygoja dominuojantys jų objektai. Birutės – Sodų gatvių grupei svarbaus panoraminio ir siluetinio vaizdo nuo Vytauto gatvės išsaugojimas, kurį duotoje situacijoje įtakoje ir menkiausi matomų elementų pasikeitimai. Karaimų gatvės struktūra šiaurinėje pusiasalio dalyje yra svarbiausias senamiesčio panoraminių vaizdų komponentas. Čia bet koks silueto pakeitimas ir užstatymo papildymas turi būti detaliai išnagrinėtas visais aspektais.
Priedas Nr. 2
SENAMIESČIO PASTATŲ TIPOLOGINIAI BRUOŽAI. DĖSNINGUMAI. TAISYKLĖSTrakų senamiesčio pastatų tyrimų pagrindu nustatyti tipologiniai bruožai ir parametrai pasitarnauja sprendžiant praktines pastatų tvarkymo problemas natūroje. Šiame priede pateikti apibendrinti šių tyrimų duomenys, kurie taikytini atliekant pastatų atkūrimo, renovacijos, remonto ar naujos statybos projektavimo ir gamybos darbus. Restauruojamų ar konservuojamų pastatų tvarkymo darbai vykdomi pagal detalių šių objektų istorinių – architektūrinių tyrimų duomenis.
1. Senamiesčio pastatų bendras mastelis, forma.
Tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą formuoja nedidelio tūrio ir gabaritų mediniai pastatai, kurių fone išsiskiria dominuojantys istoriniai mūro architektūros objektai. Jų atžvilgiu gyvenamos zonos objektai savo dydžiu sudaro atskirą grupę, kurios dalių vidiniai parametrai yra sąlyginai artimi.
1.1. Tūrinė struktūra.
Didžioji dauguma senamiesčio pastatų yra vieno kompaktinio tūrio, kuris papildomas smulkesniais prieangių, priestatų ar mezoninų tūriais. Sudėtinės struktūros pastatai formuojasi gatvių kampiniuose sklypuose ir blokuojant (paprastai iš galo) antrą gyvenamą namą ar ūkinių pastatų bloką. Šie nors atskiroms situacijomis ir būdingi variantai, nesudaro didesnės dalies viso senamiesčio mastu.
1.2. Plano forma.
Mediniams pastatams būdinga paprasta stačiakampė plano forma, kurios ilgio ir pločio santykis paprastai didesnis nei 1,5. Ši forma dažniausiai papildoma nedideliais šoniniais (prieangiai) ar didesnių tūrių galiniais (ūkiniai pastatai) priestatais. Visos kitos sudėtingesnės plano formos gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir sąlygojamos tik konkrečios, atitinkančios užstatymo struktūros formavimo dėsningumus, situacijos.
1.3. Pastatų aukštis, aukštų skaičius.
Pastatai vieno aukšto, maksimalus vieno aukšto aukštis ne didesnis kaip 3,0 m, vidutiniškai siekia 2,40-2,60 m.
Mansardinis aukštas nėra būdingas istoriniams pastatams, todėl įrengiant patalpas pastogėje, neturi būti keičiamas nustatytas kraigo aukštis.
Vidutinis stogo kraigo aukštis nuo žemės paviršiaus gatvės pusėje yra 6,20-6,80 m. Bendru atveju neturi būti viršijamas maksimalus vienaaukščio pastato aukštis, 8,00-8,50 m. (Pastato cokolio aukštis čia įskaičiuotas į bendrą dydį). Atskirose pastato dalyse cokolio aukštis yra labai skirtingas ir priklauso nuo sklypo reljefo, tačiau gatvės pusėje, daugumoje atvejų, yra minimalus ir vidutiniškai sudaro 0,32 m. Atskirose dalyse (Karaimų g. vakarinėje pusėje) būdingas ir aukštesnis cokolis, kuris siekia pavieniais atvejais iki 1,5 m. Cokolinio aukšto įrengimas yra labai retas ir nebūdingas variantas, tuo labiau iš gatvės pusės (tik Vytauto g. 49).
1.4. Pastatų plotis.
Senamiestyje susiformavo labai platus šio parametro skirtumų spektras. Šalia didelių (10,90-11,50 m) pastatų, visose struktūrose aptinkami ir smulkūs – 4,95-5,10 m pločio objektai. Tačiau daugumoje vyrauja artimi bendram vidutiniam pastato pločiui 7,20-8,50 m gabaritą, kurie didžiausi centrinėje Vytauto g. dalyje ir mažiausi Birutės gatvėje. Todėl, įvertinant atskirų užstatymo struktūrų mastelį, rekomenduojama neviršyti maksimalaus 7,50 + - 1,00 m pastato pločio, išlaikant ir būdingą šio gabarito įvairovę.
1.5. Pastato ilgis.
Statmeno gatvei gyvenamo namo ilgis (užstatymo linijos gylis) yra labai įvairus ir atskirais atvejais gali būti keičiamas (didinamas), laikantis užstatymo apribojimo ir formavimo reikalavimų. (Esamų pastatų maksimalus ilgis siekia 19,5-22,5 m). Šonu į gatvę stovinčių pastatų ilgio vaidmuo gatvės erdvės ir išklotinės formavime yra svarbesnis ir todėl pakeitimas istorinėje aplinkoje yra nepageidautinas.
2. Stogo modelis.
2.1. Stogo forma.
Vyraujanti stogo forma – dvišlaitė. Valminis ir pusiauvalminis stogas sutinkamas atskiruose istoriniuose pastatuose ir gali būti naudojamas tik papildomais istoriniais duomenimis pagrįstais atvejais.
2.2. Stogo nuolydis, aukštis.
Istorinių pastatų stogo nuolydžio kampas sudaro 35º – 44º ir neturi būti keičiamas. Mažesnės ar didesnės šio parametro reikšmės nėra būdingos autentiškiems senamiesčio pastatams. Bendru atveju rekomenduojama išlaikyti vidutinį 40º – 42º stogo nuolydžio dydį. Stogų aukštis atitinkamai proporcingas pastatų pločiui ir sudaro 2,30 – 5,50 m. Todėl šiuo atveju svarbiausia yra išlaikyti būdingą stogo nuolydžio kampą, kuris pagal pastato plotį ir formuoja reikiamą mastelį.
2.3. Stogo karnizas.
Senamiestyje yra nustatyti atviro, apkalto ir apkalto profiliuoto stogo karnizo tipai. Seniausias yra paprastas neapkaltas (išsikišančių atvirų, neprofiliuotų ar figūrinių gegnių galų) tipas, tarpukario laikotarpiui būdingi profiliuotomis lentomis apkalti ar kelių pakopų karnizai. Stogo karnizo atsikišimas nuo sienos plokštumos sudaro 25-50 cm ir vidutiniškai yra lygus 35 cm. Karnizo aukštis nuo pastato cokolio yra 2,15-3,10 m ribose ir dažniausiai sudaro 2,40-2,70 m. Galinis (frontono) karnizas būdingas ir būtinas visiems apkalto karnizo tipo pastatams. Esant atviroms karnizo gegnėms frontone paprastai įrengiama karnizinė lenta.
2.4. Stogų jungimosi dėsningumai.
Atitinkamai pastatų plano formai labiausiai senamiestyje yra paplitusi paprasta ir neskaidyta dvišlaičio stogo forma. Priestatų ir prieangių stogai dažniausiai vienšlaičiai ir jungiami su karnizu viename lygyje, aukščiau ar žemiau jo altitudės. Sudėtinės plano formos stogai paprastai dengiami skirtingų krypčių dvišlaitėmis dalimis, jungiant karnizus viename lygyje.
Būdingas tos pačios krypties stogo kraigo ir karnizo perkritimas (vidutiniškai 0,5 – 0,6 m) blokuotose pastatuose, esant reljefo ir pastato pločio pokyčiams. Šiuo atveju išlieka vienodas stogų nuolydis.
2.5. Švieslangiai.
Istoriniuose pastatuose švieslangiai nebuvo įrengiami ir yra nebūdingi tradiciniam senamiesčio pastatų tipui. Esant būtinybei priimtinas galėtų būti atskiras vienšlaičių ar sutapdintų su stogo plokštuma švieslangių įrengimas kiemo fasade. Neleistinas švieslangių įrengimas svarbias išklotines, perspektyvinius vaizdus ar vizualines erdves formuojančiuose istorinių pastatų fasaduose.
3. Fasadų struktūra.
3.1. Poveikio ribos.
Istorinių pastatų fasadų struktūra turi būti išsaugoma bent jau gatvių fasaduose. Svarbias vizualines erdves ir perspektyvinius vaizdus formuojantys pastatų fasadai taip pat yra aktyvūs senamiesčio įvaizdžio dalyviai. Todėl būtina įvertinti šiuos veiksnius, kiekvienu atveju atkreipiant ypatingą dėmesį į padidintą stogo frontono reikšmę.
3.2. Struktūra.
Pastatų fasaduose nėra būdinga atskirų langų ir tarplangių taisyklinga ir ritmiška kaita. Šie bruožai kiek ryškesni galiniuose fasaduose, kur dažniausiai išdėstyti trys ar du langai. Tačiau gatvės fasade aptinkamas įrengtas ir necentruotas įėjimo durų į prekybines patalpas variantas. Langai ir durys fasaduose išdėstyti tradiciniu mediniams pastatams būdu, vienšlaičiuose prieangiuose durys įrengiamos iš šono, o dvišlaičiuose iš galo. Frontonas paprastai atskiriamas nuo sienos karnizu, o senesniuose, neapkalto šoninio karnizo pastatuose jį pakeičia karnizinė lenta. Frontono ašyje, kaip taisyklė įrengiamas vienas, mažesnių nei pirmo aukšto langų gabaritų langas. Mezoninai atsiranda tik XX a. pradžios bei pokarinės statybos pastatuose ir nėra būdingi nei fasadų, nei tūrinei istorinių pastatų struktūrai. Fasadų apdaila – lentų apkalimas, kurio charakterį galima sąlyginai priskirti atskiriems istoriniams periodams:
1. Vertikalių lentų su antdėklu apkalimas – būdingas XVIII – XIX a. pastatams.
2. Apdailinių profiliuotų lentų apkalimas – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės pastatai.
3. Neprofiliuotų (ar figūrinių) lentų apkalimas pokarinių rekonstrukcijų rezultatas. Šio tipo apdaila atskirais atvejais aptinkama autentiška ir ankstesnio periodo pastatuose.
Apdailinėmis lentomis apkaltiems pastatams taip pat būdingas ir apdailos suskaidymas, apkalant vertikaliai polanginę fasadų dalį.
3.3. Elementai
3.3.1. Langai.
Forma – dažniausiai sutinkama stačiakampė vertikali, kurios b:h = 1:1,3 : 1,6. Horizontalus, vertikaliai skaidomas į tris dalis ir smulkiau, lango variantas būdingas atskiriems tarpukario ir vėlesnio periodo pastatams bei jų frontonams.
Skaidymas – galima apibrėžti tam tikrą dėsningą jo priklausomybę nuo senamiesčio zonos ir įrengimo laikotarpio:
- seniausias yra suveriamas šešių rūšių lango tipas, kuris Užtiltėje paplitęs horizontaliai netolygiai suskaidytame variante;
- XIX-XX a. sandūroje statytuose pastatuose daugiausia yra išlikęs autentiškas keturių rūšių skaidymo variantas;
- XX a. pastatuose vyrauja trijų dalių suveriamo lango tipas bei aptinkami visi kiti sudėtingesni langų skaidymo variantai.
Grupavimas – langai ir durys fasade įrengiami pavieniui ir tarpusavyje negrupuojami.
3.3.2 Tarpulangiai.
Tarpulangiai ir sienų plokštumos iki kampo paprastai yra didesni arba lygūs lango pločiui. Jų gabaritai tiesiogiai priklauso nuo pastato dydžio, planinės struktūros ir orientavimo varianto. Pavyzdžiui, statmenų gatvės pastatų grupėje šiauriniame (šoniniame) fasade paprastai tebūna vienas langas.
3.3.3. Durys.
Dažniausiai vienvėrės, gatvės fasade aptinkamos dvivėrės (į buvusias prekybines patalpas), seniausiuose ir mažesniuose pastatuose - lentinės, kitur – filinginės. Pastarųjų profiliuoti būdingi gaminiai turi būti saugomi ir atkartojami to paties laikotarpio pastatuose.
3.3.4. Prieangiai.
Istoriniams XIX-XX a. pradžios pastatams jie nėra būdingi. Dažniausiai juos įrengdavo vėliau. Plačiausiai paplitę vienšlaičiai, tambūro tipo prieangiai su skirtinga namų apdaila ir mažais (daugumoje vienas) langeliais.
Didesnis įstiklinimas paprastai yra jau rekonstrukcijos rezultatas. Prieangis – veranda su smulkiai sudalintais didesnio ploto langais tradiciškai turi dvišlaitę stogo formą ir vėlesnį datavimą.
Pateikti senamiesčio pastatų tipologiniai bruožai neatspindi vidinės planinės ir erdvinės gyvenamųjų namų struktūros, nes jų išsaugojimas mažiau svarbus bendro senamiesčio vaizdui. Atskiroms registruotoms kultūros vertybėms šios saugomos charakteristikos turi būti nustatomos, atliekant privalomus priešprojektinius tyrimus.
TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMAS
AIŠKINAMASIS RAŠTASĮVADAS
1991 m. buvo paruošta ir suderinta Trakų istorinio nacionalinio parko paminklinių teritorijų, regeneravimo tarnybos darbų programa. Joje nustatytos tyrimo - projektavimo darbų apimtys ir etapai kompleksiniam bei nuolatiniam senamiesčio regeneravimo procesui užtikrinti. Pagal ją 1992 m. buvo pradėti esamos padėties inventorizavimo darbai, atlikta dalis sociologinių tyrimų, paruoštos inžinerinių tinklų ir komunikacijų išvystymo ir sutvarkymo schemos. 1993 m. buvo paruoštas senamiesčio sklypų išplanavimo projektas, kuris nustatė privatizuojamų sklypų pradines sąlygas, o 1994 m. pradėtas senamiesčio teritorijų ir pastatų apsaugos ir naudojimo režimo projektas, kurio tikslas nustatyti pastatų ir statinių apsaugos sąlygas.
Priimtame Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatomas apsaugos reglamento, kaip šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų pagrindinio dokumento, nustatymas. Kadangi dar nėra detalizuota būtina reglamento sudėtis ir patvirtinti tipiniai atskirų vertybių grupių apsaugos reglamentai, įsivaizduojame, kad pristatomas teritorinis senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimo projektas yra pagrindinė šio reglamento dalis, nustatanti sisteminius visų vertybės elementų susaugos reikalavimus. Atskiriems svarbiausiems šios urbanistinės vertybės komponentams ar elementams pateikiamas atskiras (individualus) režimas, kuris papildo ir detalizuoja pagrindinį dokumentą. Taip jau paruoštas sklypų ribų projektas detalizuoja sklypų tvarkymą (kiekis, ribos, sklypo užstatymo charakteris), o pateikiamas vertingų pastatų ir statinių tvarkymo režimas nusako atskirų pastatų ir jų elementų apsaugos ir tvarkymo būdus.
Tolesniame projektavimo darbų etape, kaip ir numatyta jau minėtoje programoje, turėtų būti patikslinti ar detalizuoti kultūrinės vietovės (senamiesčio) kultūrinio sluoksnio apsaugos (archeologinių zonų), kraštovaizdžio elementų, susisiekimo įrangos, mažosios architektūros formų tvarkymo reikalavimai.
PROJEKTO SUDĖTINES DALYS
Paruošiamuosiuose šio projekto etapuose atlikti inventorizavimo, natūros tyrimo, sisteminimo ir analizės darbai pateikiami grafiškai. Topografinės kartogramos, istorinio atraminio plano ir esamų vertybių plano brėžiniai kartu su urbanistinių ir architektūrinių vertybių aprašymais, nustatančiais jų būdingus bruožus, sudaro bendrą senamiesčio vertybių atlasą. Šios medžiagos pakaktų praktiniams paminklotvarkos klausimams spręsti.
Teisinio paminklotvarkos dokumento suformavimui ši medžiaga apibendrinta ir su nustatytais konkrečiais kompleksiniais ir elementiniais reikalavimais pateikiama šiame projekte, kurį sudaro šios sudėtines dalys:
I. Kultūrinės vietovės (urbanistikos paminklo) zonavimas - teritorinis tvarkymo ir naudojimo režimas.
Čia pateikiamas kultūrinės vietovės (urbanistikos paminklo) suskirstymas zonomis su skirtinga kompleksine verte, atitinkamu vertybės požymį turinčių elementų kiekiu ir pagal tai nustatytais šių zonų tvarkymo ir naudojimo reikalavimais, kurių bendras tikslas - visumos išsaugojimas ir regeneravimas. Kompleksinė zonos vertė nustatoma įvertinant ir teritorijos, pastato ar pastatų grupės istorinę svarbą senamiesčio užstatyme ir bendrą bei atskirų elementų autento išlikimo laipsnį. Atsižvelgiant į sklypų ribas, suformuotos griežtos apsaugos ir mažai kintamo užstatymo zonos "A" ir "B" bei zona "C" su leistinais didesniais pasikeitimais. Zonos "D" ir ''G", neturinčios kompleksinės vertybių sankaupos, sudarytos pirmųjų zonų aplinkos išsaugojimui ir bendro senamiesčio charakterio išryškinimui. Zonos "F" ir "H“ apima suardytas istorines senamiesčio teritorijas ir turi tikslą sumažinti ar neplėsti neigiamą urbanizacijos poveikį.
II. Pastatų vertės kategorijos - elementinis tvarkymo ir naudojimo režimas.
Vizualiai svarbiausių urbanistinės struktūros elementų – pastatų – tvarkymo ir naudojimo režimas detalizuotas privačių naudotojų labiausiai deformuojamos istorinio palikimo dalies apsaugai. Visose zonose pažymėtą pastato, kaip atskiro elemento vertę, sąlygoja pastato statybos laikotarpis, tipologinė charakteristika ir išlikusių autentiškų elementų kiekis bei fizinė būklė. Pagal tai nustatomi jų tvarkymo būdai ir priemonės.
Esamų paminklų sąraše ir numatomų įtraukti į Registrą pastatų apsaugą reglamentuoja įstatymas, o kitų vertingų senamiesčio pastatų išsaugojimą nustato senamiesčio teritorijos specialios sąlygos, t.y. režimas atskirose zonose.
III. Priedai
Tyrimų išvadų pagrindu nustatytos pastatų tipologinės taisyklės, atskirų užstatymo struktūrų pagrindiniai bruožai, dėsningumai ir parametrai, pastatų ir sklypų aprašymo ir įvertinimo kortelės (pasai).
TRAKŲ SENAMIESČIO TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMAS
I. Kultūrines vietovės (architektūros ir urbanistikos paminklo) zonos - teritorinis tvarkymo ir naudojimo režimas.
1. ZONA - „A”
Autentiškų tūrių, plotų ir formų konservacija.
Apima atskiras kultūros vertybių (architektūros ir istorijos paminklų) teritorijas ir tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris bei elementai istoriškai aiškūs ir išlikę be stiprių deformacijų.
Jai priklauso pusiasalio pilies teritorija su pilies liekanomis, buv. Pociejų rūmų teritorija, parapinė bažnyčia, Šv. Dievo Motinos gimimo cerkvės teritorija, senosios karaimų kapinės, ir vienu statybos laikotarpiu susiformavusi pastatų grupė Birutės gatvėje.
Tikslas - išsaugoti kultūros vertybes, vykdyti mokslinius tyrimus, išsaugoti istoriškai susiklosčiusios užstatymo struktūros autentiškų elementų ir formų visumą.
Saugoma – urbanistinė ir gamtinė struktūros su visais autentiškais elementais.
Apsaugos mastas - visuminis (sisteminis)
Tvarkymo režimas — konservacinis.
- archeologinė zona — I;
- reljefas nekeičiamas, gali būti atstatomas sunaikintose vietose;
- sklypų ribos pagal sklypų išplanavimo projektą, nekeičiamos;
- susisiekimo įranga nevystoma, autentiškos dangos saugomos, restauruojamos, atstatomos, galimas dalinis papildymas pagal kompleksinius projektus;
- pagrindiniai pastatai – autentiškų tūrių, plotų, formų ir fasadų struktūros konservavimas, atskirų elementų restauravimas, atkūrimas. Pastatų medžiaginiai elementai tvarkomi pagal nustatytą pastatų individualų režimą;
- pagalbiniai pastatai – plotų konservavimas, tūrių ir formų restauravimas, atkūrimas pagal nustatytus nurodymus ir taisykles (žr. priedą);
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai – autentiški išsaugomi, restauruojami, rekonstrukcija ar įrengimas galimi pagal tyrimais pagrįstus kompleksinius teritorijos tvarkymo projektus;
- želdiniai – esami vertingi saugomi, paminklinėse teritorijose tvarkomi pagal detalius projektus.
Naudojimo režimas – rezervacinis ir riboto ūkinio naudojimo:
galima pažintinė rekreacija, gyvenama funkcija ir amatai.
Pastaba: Svarbiausių kultūros vertybių (architektūros ir istorijos paminklų) tvarkymo ir naudojimo režimas tikslinamas pagal papildomų istorinių – architektūrinių tyrimų duomenis detalaus projektavimo metu.
2. ZONA - „B”
Pagrindinių autentiškų tūrių, plotų ir formų konservacija.
Apima atskiras kultūros vertybių (architektūros paminklų) teritorijas ir tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris ir pagrindiniai elementai istoriškai aiškūs ir išlikę be stiprių deformacijų.
Priklauso salos pilies teritorija, Dominikonų vienuolyno kompleksas, šiaurinė karaimų etnografinės zonos dalis, centrinė senamiesčio dalis ir atskiros teritorijos Biru¬tės gatvėje bei Užtiltėje.
Tikslas - išsaugoti ir restauruoti kultūros vertybes bei istoriškai susiklosčiusią užstatymo struktūra, jos pagrindinius autentiškus elementus ir ryšį su gamtine aplinka.
Saugoma - esamos kultūros vertybės, gamtinė struktūra ir etnografinius bruožus išlaikiusi urbanistinė struktūra su pagrindiniais jos elementais. Čia priimtos pastoviomis kiekvieno sklypo pagrindinių pastatų autentiškos charakteristikos, atsispindinčios užstatymo struktūroje.
Apsaugos mastas – visuminis, komponentinis.
Tvarkymo režimas – konservacinis – restauracinis;
- archeologinė zona – I, II, III;
- reljefas nekeičiamas, gali būti atstatomas sunaikintose vietose;
- sklypų ribos pagal sklypu išplanavimo projektą nekeičiamos, atstatomos;
- susisiekimo įranga gali būti vystoma tik minimaliai, autentiškos dangos restauruojamos ar atstatomos istorinės pagal kompleksinius projektus;
- pagrindiniai pastatai – autentiškų tūrių, plotų, formų konservacija - restauracija, vertingų pastatų, fasadų struktūra bei medžiaginiai elementai tvarkomi pagal individualų režimą, kitų pastatų tvarkymas pagal nustaty¬tus užstatymo struktūros ir tipologinių taisyklių reikalavimus (žiūr. Priedus);
Galimas tik istoriškai pagrįstų ir vertingų elementų atkūrimas ir papildymas.
- pagalbiniai gyvenamos zonos pastatai – limituota užstatymo evoliucija , išlaikant tūrių ir plotų, bei bendro užstatymo ploto apribojimo reikalavimus (iki 80%, pagrindinio pastato dydžio) pagal nustatytus pastatų ir atskirų statybos modelių užstatymo dėsningumus bei taisykles (žiūr. priedus).
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai - esami autentiški išsaugomi, restauruojami, rekonstrukcija ar įrengimas galimi pagal detalius projektus išlaikant tradicinius apimties, dydžio, medžiagos ir vaizdo reikalavimus;
- želdiniai – esami vertingi saugomi, tvarkomi pagal kompleksinius projektus.
Naudojimo režimas – rezervacinis ir riboto ūkinio naudojimo:
Pažintinė rekreacija, gyvenama funkcija, amatai, prekyba ir kitos paslaugos.
3. ZONA - „C”
Restauravimas, prarastų vertybių atkūrimas, papildymas.
Apima kultūros vertybių (sunykusių architektūros paminklų) teritorijas ir tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris ir pagrindiniai elementai, aiškūs, bet dalinai pažeisti ar sunaikinti. Priklauso Bernardinų vienuolyno teritorija, mūro paminklų teritorija centrinėje miesto dalyje, istorinio Birutės, Vytauto ir Trakų gatvių užstatymo dalys bei visos autentiškų gatvių trasos.
Tikslas - išsaugoti, restauruoti ar atkurti kultūros ver¬tybes bei išlikusią užstatymo struktūrą, išsaugant jos tipą, elementus ir ryšį su gamtine aplinka.
Saugoma - autentiškos kultūros vertybių liekanos, gamtinė struktūra bei išlikusios užstatymo struktūros tipas ir autentiški elementai.
Apsaugos mastas - komponentinis.
Tvarkymo režimas – restauracinis – atkuriamasis;
- archeologinė zona - I, II, III;
- reljefas nekeičiamas; atstatomas sunaikintose vietose;
- sklypų ribos pagal sklypų išplanavimo projektą;
- susisiekimo įrangos autentiški elemen¬tai saugomi, restauruojami, vystymas ar gerinimas sprendžiamas pagal detaliuosius kompleksinius projektus;
- pastatai - konservuojami, restauruoja¬mi ar renovuojami pagal pateiktą pastatų apsaugos režimą; atkuriami pagal detalių istorinių tyrimų medžiagą; rekonstrukciją, sanavimas ar statyba galimi pagal pastatams ir atskiriems statybos medeliams nustatytas taisykles ir dėsningumus (žr. priedus);
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai - esami autentiški saugomi, restauravimas, rekonstrukcija ar įrengimas galimas pagal detalius projektus, išlaikant tradicinius dydžio, medžia¬gos ir vaizdo reikalavimus.
Naudojimo režimas - ribotas ūkinis naudojimas; gyvenama funkcija, amatai, prekyba ir kitos paslaugos, administracinė funkcija.
4. ZONA - „D”
Savitumo išsaugojimas, gyvenamos funkcijos išlaikymas ir limituota užstatymo evoliucija.
Apima tą dalį senamiesčio statybos modelio, kurio charakteris nėra aiškiai struktūriškai išreikštas, ele¬mentai daugiau deformuoti ar atsiradę vėlyvoje stadijoje. Priklauso sodybinio užstatyme teritorijoje Užtiltės ir periferinėse pusiasalio dalyse.
Tikslas - išsaugoti užstatymo struktūros elementus, suda¬ryti istorinio užstatymo foną, riboti teritorijos užstatymo intensyvumą.
Saugoma - gamtinė struktūra, atskiri urbanistinės struktūros elementai, sodybinio užstatymo charakteris, išlaikantis dispersinį užstatymo principą, pereinant į žaliąsias erdves.
Apsaugos mastas – elementinis.
Tvarkymo režimas – restauracinis – rekonstrukcinis;
- archeologinė zona – III; reljefas nekeičiamas arba keičiamas minimaliai, vizualiai svarbiose vietose atstatomas sunaikintas;
- sklypų ribos – pagal projektą, papildomai nauji sklypai neskiriami;
- susisiekimo įranga – pagrindinės gatvių trasos tvarkomos kompleksiškai, galimas vietinis papildymas;
- pastatai siektinas vertingų pastatų individualaus režimo išlaikymas, kitų pastatų renovacija, rekonstrukcija ar statyba galima nustatytų tipologinių dėsningumų ir taisyklių pagrindu, užstatymo atkūrimas galimas pagal istorinių tyrimų duomenis, konstatavus prarastos vertės atstatymo tikslingumą;
- kiti sklypo sutvarkymo elementai – esami vertingi saugomi, rekonstrukcija ar įrengimas galimi pagal tradicinius apdailos medžiagos ir vaizdo reikalavimus;
- želdiniai — esami vertingi ir naujai įrengiami tvarkomi pagal detalius projektus.
Naudojimo režimas - gyvenamoji funkcija, amatai, smulkus verslas, nereikalaujantis papildomos įrangos.
5. ZONA - „F”
Statinių dydžių ir formų modifikacija.
Apima modernių statybos objektų, ardančių tradicinę senamiesčio užstatymo struktūrą ar panoraminį vaizdą teritorijos. Ją sudaro irklavimo bazės kompleksas, Galvės restorano ir administracinių - gyvenamųjų pastatų Vytauto gatvėje teritorijos, mokyklų pastatų ir gyvenamo pietinės Vytauto gatvės dalies užstatymo teritorijos.
Tikslas - harmonizuoti su aplinka nebūdingus užstatymo elementus, sumažinti jų neigiamą poveikį panoramoje.
Saugoma - atskiri senamiesčio urbanistinės ir gamtinės struktūros elementai.
Apsaugos mastas – elementinis.
Tvarkymo režimas – rekonstrukcinis;
- archeologinė zona III;
- reljefas pagal galimybę atstatomas;
- sklypų ribos pagal projektą atstatomos ar dalinai respektuojamos;
- susisiekimo įranga rekonstruojama, pritaikant prie senamiesčio charakterio pagal kompleksinius sutvarkymo projektus;
- pastatai rekonstruojami, suteikiant artimesnių istoriniam užstatymui planinės, erdvinės, tūrinės ir fasadų struktūros bei medžiaginių elementų bruožų. Nauja statyba neleistina, išskyrus būtinus inžinerinės infrastruktūros statinius;
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai sprendžiami pagal detalius projektus, įvertinant tradicinius bruožus;
- želdiniai tvarkomi pagal kompleksinius projektus;
Naudojimo rėžimas - universalus.
6. ZONA - „G”
Saugomos žalios erdvės.
Apima ne užstatytas teritorijas, ežerų pakrantes, buvusių, pelkių zonas, išryškinančias senamiesčio gamtinę struktūrą.
Ją sudaro Rėkalnis, gretimos teritorijos ir dominuojančios kalvos, Užtiltėje bei pietinėje pusiasalio dalyje, žali plotai centrinėje dalyje ir prie autobusų stoties.
Tikslas - išsaugoti, atkurti ir eksponuoti būdingus gamtinės struktūros elementus, apsaugoti kraštovaizdžio erdves nuo neigiamą vizualinį poveikį turinčių objektų atsiradimo.
Saugoma - gamtinė struktūra, jos charakteris ir natūralūs elementai.
Apsaugos mastas – komponentinis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis.
- archeologinė zona I, III;
- reljefas nekeičiamas, pagal galimybes atstatomas;
- susisiekimo įranga vystoma tik rekreaciniais tikslais, pagal detalius projektus, esama nebūdinga - rekonstruojama, panaikinama;
- pastatai ir statiniai - esami netinkami iškeliami; naujų statyba draudžiama, išskyrus mažos apimties poilsio įrangą;
- želdiniai tvarkomi pagal detalius projektus.
Naudojimo režimas - riboto naudojimo: pažintinė ar laisvalaikio rekreacija, minimalus ūkinis panaudojimas.
7. ZONA - „H”
Užstatymo stabilizacija
Apima modernaus išplanavimo ir užstatymo teritorijas, atsiradusias naujose ar senojo užstatymo vietose.
Tikslas - teritorijos užstatymo intensyvumo ribojimas, kokybinių gyvenimo sąlygų parametrų gerinimas, pritaikant ateityje esamą užstatymą prie senamiesčio mastelio. Saugomi - išlikę, atskiri gamtinės ir istorinės struktūros elementai.
Apsaugos mastas - elementinis.
Tvarkymo režimas - konservacinis, rekonstrukcinis.
- reljefas vizualiai svarbiose vietose pagal galimybes atstatomas;
- sklypai naujai neformuojami, išlikę istoriniai išsaugomi;
- susisiekimo įranga rekonstruojama, kokybiškai gerinama;
- pastatai – užstatymo plotai konservuojami, tūriai ir formos gali būti rekonstruojami, priartinant prie tradicinių struktūrų mastelio (sumažinant). Nauja statyba neleistina, išskyrus nedidelės apimtiems inžinerinės infrastruktūros ir mažos architektūros formas;
- kiti sklypo sutvarkymo ir įrangos elementai nevystomi, gali būti gerinami kokybine prasme;
- želdiniai - esami vertingi saugomi ir tvarkomi detalius projektus;
Naudojimo režimas – universalus.
Pastaba: svarbiausių miesto infrastruktūros objektų išplėtimo galimybės gali būti svarstomos, atlikus papildomas paminklosauginius tyrimus, įvertinančius pastatų įtaką viso senamiesčio ir atskirų jo dalių užstatymui.
8. PAPILDOMI NURODYMAI
Užstatymo reabilitavimo sektorius
Apima atskiras zonų "F" ir "H" dalis su suardyta gatvės užstatymo planine — erdvine struktūra.
Tikslas - panaikinti nebūdingas senamiesčiui gatvės erdves, atstatant jų parametrus ir tradicinės užstatymo struktūros įvaizdį.
Saugoma - istorinis vietos užstatymo struktūros tipas.
Tvarkymo režimas - restauracinis - atkuriamasis;
- pastatų ir kitų elementų atkūrimas ir statyba galimi istorinių tyrimų duomenų pagrindu pagal nustatytus užstatymo dėsningumus ir taisykles.
Naudojimo režimas - universalus.
II. NUSTATYTOS PASTATŲ VERTES KATEGORIJOS - PASTATU (ELEMENTINIS) TVARKYMO IR NAUDOJIMO REŽIMAS1. PAMINKLAI (RESPUBLIKINĖS REIKŠMES PAMINKLAI)
Apsaugos mastas visuminis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis, tikslinamas pagal detalius tyrimus.
Naudojimas - rezervacinis ar ribotas pagal esamą.
2. ESAMOS REGISTRUOTOS KULTŪROS VERTYBĖS (VIETINĖS REIKŠMES PAMINKLAI)
Apsaugos mastas visuminis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis.
Naudojimas — ribotas, pagal pirminėj paskirtį
3. NAUJAI REGISTRUOJAMOS KULTŪROS VERTYBES
Tai unikalūs ir reti senamiesčio medinės architektūros pavyzdžiai su nežymiomis autento deformacijomis.
Tikslas - pagal etaloninį vertybių apsaugos principą išsaugoti evoliucijos procese atsiradusius autentiškus pastatų tipus.
Apsaugos mastas - visuminis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis.
Naudojimas - ribotas, pagal pirmine, paskirtį ir galimą teritorijos režimą.
4. KONSERVUOJAMI AR RESTAURUOJAMI PASTATAI
Tai vertingi (unikalūs, reti ar tipiški) – su nedidelėmis autento deformacijomis ir pakankamai geros fizines būklės pastatai, kuriems galėtų būti taikomi registruotų kultūros vertybių reikalavimai.
Tikslas - išsaugoti ir restauruoti vertingus pastatus, kurių autentiškumas svarbus senamiesčio charakterio išlaikymui.
Apsaugos mastas - visuminis, komponentinis.
Tvarkymo režimas - konservacinis - restauracinis, privalomas zonose A, B, C, siektinas zonoje D.
Naudojimas - ribotas, pageidautina pagal pirminę paskirtį ir pagal galimą teritorijos režimą.
5. RENOVUOJAMI PASTATAI
Tai vertingi (reti ar tipiški) - su žymesnėmis autento deformacijomis ar nepatenkinamos fizinės būklės pastatai, kurie svarbūs autentiško gatvės charakterio išsaugojimui.
Tikslas - išsaugoti autentišką užstatymo struktūros elementų įvaizdį.
Apsaugos mastas - komponentinis.
Tvarkymą regimas - restauracinis - rekonstrukcinis. Išlaikomos autentiškos tūrinė ir fasadų struktūros bei medžiagą, galimas planinės ir konstruktyvinės sistemos medžiaginių elementų pakeitimai. Tvarkymo projektai taip pat gali būti ruošiami tik atlikus pradinius architektūrinius tyrimus. Privalomas zonose A, B, C, siektinas zonoje D.
Naudojimas - ribotas, pagal teritorinį režimą.
6. PASTATAI BE PAPILDOMU SĄLYGŲ
Tai mažai vertingi ar nevertingi medinės architektūros pavyzdžiai ir kiti pastatai, prisitaikę arba pakenčiami senamiesčio užstatymo struktūros elementai, kurių išorės vaizdo pagerinimas senamiestyje yra pageidautinas.
Šių pastatų tvarkymą ir naudojimą reglamentuoja teritorinis režimas.
7. PAPILDOMI NURODYMAI
M - modifikacija. Tai numatomas atskirų pastatų istorinėse zonose tvarkymas juos pakeičianti, priartinant planinę tūrinę bei fasadų struktūras prie būdingų senamiesčiui parametrų, nustatytų senamiesčio tipologinių ir užstatymo dėsningumų.
P - pažeminimas. Tai numatomas reikalingas atskirų pastatų ar jų dalių aukščio ir tūrio sumažinimas.
R - rekonstrukcija. Tai numatomas pastato planinės, tūrinės ir fasadų struktūros bei funkcinės paskirties pakeitimas
Elementiniame pastatų tvarkymo ir naudojimo rėžimo brėžinyje pažymėti mediniai pastatai - registruotos kultūros vertybės: (paminklai) yra siūlomas, dalinai koreguojant esamą paminklu sąrašą, įtraukti į Registrą. Šie siūlymai paremti pastatų įvertinimu Trakų senamiesčio kontekste pagal šiame darbe nustatytą metodiką ir kriterijus. Taip pat siūloma palikti Registre ir dalinai praradusius autentiškus bruožus rekonstruotus pastatus, esančius paminklų sąraše.
Medinės architektūros paminklui, kuris perstatomas iš tos pačios medžiagos, naudojant pagrindinėse konstrukcijas, analogiškus sprendimus bei mazgus, išsaugant autentiškus plano bruožus bei išorinį vaizdą su detalėmis, siūloma palikti registruotos kultūros vertybės statusą.
Konservavimui ar restauravimui skirtiems pastatams taip pat taikytinas registruotų kultūros vertybių statusas Trakų senamiesčio mastu. Šiems pastatams be aukštos vertės autentiškumo svarbus ir jų fizinis stovis. Pasikeitus pastato fizinei būklei ir esant galimybei išsaugoti autentiškas konstrukcijas ir galimas tyrimais pagrįstas šių pastatų vertės kategorijos sumažinimas, tvarkant juos pagal renovacijos principus.
Renovacija šiame projekte suprantama, kaip pastato konstrukcijų atnaujinimas ar jo pilnas perstatymas, pakeičiant medžiagą ir išlaikant autentiškus pastato gabaritus, bendrą išvaizdą išsaugant ar atkuriant išorės apdailos elementus ir jų medžiagiškumą.
Šių dviejų pastatų kategorijų tvarkymo projektams paruošti taip pat reikalingi architektūriniai – konstruktyviniai tyrimai.
Tuo atveju senamiestyje būtų:
- mediniai pastatai saugomi pagal įstatymą (registruotos kultūros vertybės) – 28 vnt.
- saugomi pagal zonų režimą pastatai – 95 vnt.
- tame tarpe:
- konservuojami - restauruojami pastatai – 24 vnt.
- pastatai renovacijai – 71 vnt.
- viso – 123 objektai
Dar 22-iems pastatams nustatytas individualus tvarkymo režimas gali būti apibūdintas kaip siektinas, nes nėra būtinas pagal atitinkamos zonas režimą.
Valstybinės reikšmės ir kiti mūro paminklai pažymėti pagal esamą paminklų sąrašą.
Praktiniam nustatyto režimo panaudojimui ir sąlygų paruošimui šiame projekte formuojama trijų pakopų sistema. Pagrindiniai viso senamiesčio paminklotvarkos reikalavimai nustatomi pagal teritorinį režimą, kur apsprendžiamos, ir atskiriems atvejams gali būti pakankamos, bendros sąlygos. Čia visų pagrindinių senamiesčio struktūrų elementų tvarkymas apibrėžtas bendromis supaprastintomis sąvokomis ir reikalavimais.
Atskirų dalių tvarkymui duodamos nuorodos į papildomus, detalizuotus dokumentus. Taip, pavyzdžiui, nustačius, kad zonoje „B“ esantis gyvenamas namas negali būti rekonstruojamas pakeičiant jo išorinį vaizdą ir gabaritus, tvarkymo būdas konservacinis ar renovacija (jį perstatant) parenkamas pagal elementinį režimą (II dalis). O konkrečių pastato dalių ar jo elementų tvarkymo detalizavimas nustatomas pagal pastato aprašymo kortelėje (pastato pase) surinktus duomenis ir nustatytus tipologinius pastatų bei užstatymo struktūrų dėsningumus ir taisykles, kurie yra privalomi šio projekto priedai (III dalis).
Tie senamiesčio gamtinės ir urbanistinės struktūros elementai, kurie pagal numatytą darbų apimtį nebuvo detalizuoti šiame ar ankstesniuose projektuose, neturi papildomo elementinio režimo bei priedų. Jie turi būti nustatomi tolesnio darbo etapais, formuojant pilną ir detalų senamiesčio apsaugos reglamentą.
Pateiktas senamiesčio apsaugos, tvarkymo ir naudojimo režimas atspindi tik paminklotvarkinius senamiesčio reikalavimus. Jo įgyvendinimui reikalinga nustatyti atitinkamą teisinį ir ekonominį režimą bei priemones, leidžiančias ir praktikoje tikėtis siekiamo rezultato.
Projekto autorius Algirdas Steponavičius
Priedas Nr. 1
SENAMIESČIO UŽSTATYMO STRUKTŪRŲ BRUOŽAI, DĖSNINGUMAI IR TAISYKLĖSTrakų senamiesčio gyvenamos zonos užstatymo struktūros tyrimų medžiaga (žiūr. Tomą III) leidžia nustatyti kai kuriuos būdingus planinės, erdvinės struktūros bruožus, jų parametrus, tarpusavio priklausomybę bei dėsningumus, kurie apibendrinti ir pateikiami šiame priede. Ši medžiaga kartu su pastatų aprašymu turėtų būti panaudojama tikslinant kiekvienu konkrečiu atveju bendras nustatyto senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimo sąlygas bei padėti projektuotojams spręsti praktinius pastatų rekonstravimo ir statybos klausimus.
1. Bendra planinė – urbanistinė schema
1.1. Gatvės
Senamiesčio gatvių tinklas linijinio plano, prisitaikęs prie reljefo ir gamtinės situacijos pokyčių. Gatvių trasos daugumoje praeina aukštesne reljefo vieta, nuo kurios į abi puses išsidėsto užstatyti sklypai. Gatvių plotis tarp užstatymo siekia 9 – 15,0 m, ir tūri būti nekeičiamas. Pati gatvės trasa centre ir pagrindinėse gatvėse ribojama pastatų užstatymo linija ir sklypo aptvėrimu, labiau į pakraščius pastebimas nežymus 3,0-0,0 m užstatymo atsitraukimas nuo sklypo ribos.
Važiuojama gatvės dalis, laisvose nuo užstatymo vietose, neturi būti platinama, įrengiant automobilių stovėjimo vietas. Čia yra pageidautinas ir autobusų sustojimo aikštelių panaikinimas, arba jų įrengimas atskiriant tos dalies aukštį ir dangos tipą nuo pagrindinės trasos.
Senamiesčio planinei struktūrai būdingi nedideli, tik iš dalies užstatyti ar neužstatyti siauri aklagatviai, kurie veda prie ežero ar atskirų valdų. Šios trasos duotos sklypų išplanavimo projekte ir negali būti užstatomos.
Naujos senamiesčio gatvės (Trakų, Kranto) yra nebūdingos istoriniam gatvių tinklui ir sprendžia tik transporto sistemos poreikius. Todėl jos neturi atsispindėti užstatymo evoliucijoje, t.y. nereikia formuoti perimetrinio šių gatvių užstatymo.
1.2 Sklypai
1.2.1. Forma, Orientacija.
Sklypai daugiausiai taisyklingos (trapecinės ar stačiakampės) formos ir tiesiogiai susiję su gatve. Netaisyklingos formos dažniausiai yra ežerų pakrantėse ar periferinėse senamiesčio zonose esantys sklypai. Antrame nuo gatvės plane esantys sklypai išlikę negausiai ir turi būti išsaugomi senamiesčio užstatymo įvairovei.
Didesnė pusė visų senamiesčio sklypų (52%) yra orientuoti ilgąja kraštine statmenai gatvei ir turi vyraujantį linijinį užstatymo tipą.
1.2.2 Sklypų dydis labai įvairus (215-1903 m²) ir vidutiniškai sudaro 598 m² - Vytauto g. centrinėje dalyje, 893 m² - Karaimų gatvėje ir 1193 m² - Birutės gatvėje.
1.2.3 Užstatymo tankumas sklypuose taip pat labai nevienodas (7-50%), o ir vidutinis jo dydis Vytauto g. sudaro 36%, Birutės ir Karaimų gatvėse atitinkamai 16,5% ir 12,7%. Didinant sklypo užstatymą, vidutinis 18% tankis bendru atveju neturi būti viršijamas ir kitose senamiesčio dalyse, išskyrus vertingų ir istoriniais duomenimis pagrįstų pastatų atstatymą.
1.3 Pastatai
1.3.1. Kiekis sklype.
Be pagrindinio pastato (gyvenamo namo) dažniausiai sklype būna vienas ar du įvairių dydžių pagalbiniai pastatai. Dažnas apjungtų viename tūryje ar blokuotų su gyvenamu namu ūkinių pastatų variantas.
1.3.2 Orientacija, užstatymas.
Gatvės atžvilgiu pagrindiniai pastatai dažniausiai orientuojami statmenai (45%). Išskirti čia reikia Karaimų gatvės struktūrą, kur net 70% pastatų yra statmeno gatvei užstatymo tipo. Visame senamiestyje pastebima orientacijos priklausomybė nuo sklypo formos, kur dauguma (71%) statmenų gatvei namų yra statmenuose sklypuose.Šis dėsningumas Karaimų gatvės struktūroje pasiekia net 87.9% visų atvejų.
Tokiuose sklypuose, kaip taisyklė, yra linijinis užstatymas, kai pagalbiniai pastatai išdėstomi vienoje eilėje ir ta pačia kryptimi, kaip ir gyvenamasis namas. Lygiagretus, statmenas ar netaisyklingas pagalbinių pastatų užstatymas daugiau būdingas lygiagrečiai gatvei stovinčių namų valdose. Kampinis sklypo užstatymas sudėtinio plano pastatais yra gana retas, jis būdingas gatvių sankryžose esančiuose sklypuose.
1.3.3 Užstatymo plotas
Pagrindinių sklypo pastatų užstatymo plotas natūroje labai įvairus ir svyruoja nuo 53 m² iki 300 m². Tai dažniausiai nėra tiesiogiai susiję su sklypo dydžiu. Bendras vidutinis gyvenamo namo užstatymo plotas, mažiausias Karaimų (115 m²) o didžiausias (154 m²) Vytauto gatvėje. Rekonstruojant pastatus reikalinga atsižvelgti į kiekvienos zonos ypatumus, tačiau bendru atveju gyvenamo namo užstatymo plotas gali būti normuojamas maksimalia riba 120 m².
Pagalbinių pastatų užstatymo plotai senamiestyje , kaip taisyklė, yra mažesni ir vidutiniškai sudaro 30-80% pagrindinio pastato ploto. Atskirais atvejais fiksuotas didesnis pagalbinių pastatų plotas, kuris gali būti leistinas tik istoriškai pagrįstais atvejais ar periferinėse, vizualiai neaktyviose senamiesčio teritorijose.
1.4. Želdiniai
1.4.1. Gatvėse.
Čia vyrauja (daugiausiai Vytauto gatvėje) tradicinis linijinis apželdinimas, kuris yra vėlesnio senamiesčio tvarkymo laikotarpio rezultatas. Želdynų forma praktiškai netvarkoma ir sudaro natūralių gamtinės struktūros elementų įvaizdį. Kitoms istorinėms gatvėms nėra būdingi organizuoti želdiniai.
1.4.2. Sklypo želdiniai.
Tradiciškai neorganizuoti, vyrauja pavieniai atsitiktiniai medžiai ir gyvatvorės. Perimetrinis užstatymas aptinkamas tik kulto pastatų sklypuose. Atskirų žalių zonų ir pakraščių želdiniai turi būti tvarkomi pagal detalius projektus.
Panoraminius vaizdus ypatingai nuo ežero pusės įtakoja ir sklypo vaismedžių (sodo) plotai, kurie sudaro natūralų gamtinės struktūros perėjimą į vandens telkinį ir mažina urbanistinės struktūros elementų agresyvumą.
Bendri želdinių tvarkymo principai turi būti nustatyti atlikus detalius senamiesčio gamtinės struktūros tyrimus.
2. Tūrinė struktūra
Bendra senamiesčio struktūra suskaidyta pagal natūralias gamtines ribas. Urbanizuotos teritorijos, kurios sudarytos iš smulkių elementų sankaupos ir dominuojančių atskirų žymiai didesnio tūrio istorinių pastatų, atskirtos žaliais apželdintais plotais (tūriais) ar erdvėmis. Periferinėse (šiaurinėje dalyje) zonose tūrinė užstatymo struktūra įgauna dispersišką (išskaidytą) charakterį ir palaipsniui pereina į žaliuosius plotus.
2.1. Pastatai
Mediniai istoriniai pastatai dažniausiai yra paprasto, kompaktinio tūrio. Viso senamiesčio mastu tai gana panašaus dydžio, kuris natūroje svyruoja tarp 138-1205 m³, pastatai. Dažnas pagalbinių pastatų priblokavimo variantas, todėl tūrio didėjimas pastato ilgąja kraštine yra priimtinas senamiesčiui variantas. Žymiai daugiau keičia tradicinį medinių pastatų tūrį ir išorinį vaizdą platūs pastatai. Toks šio parametro didinimas yra nepageidautinas ir, daugeliu atvejų, neleistinas.
2.2. Santykis su aplinka.
Didžiausi tūriniai elementai (parapinė bažnyčia, cerkvė, domininkonų vienuolynas) pabrėžia natūralius reljefo pakilimus, aplink ir pagal kuriuos išsidėstę gyvenami pastatai. Išimtis šioje vietoje yra Birutės – Sodų gatvių pastatų grupė, kuri daugiau savarankiškai užpildo atskirą kalvelę.
Gretimų valdų statiniai tarpusavyje neblokuojami. Sklypo užstatymas dominuoja su gatve besiribojančioje dalyje ir mažėja sklypo gilumos link (dažniausiai į ežero pakrantę).
Šis principas išliko ir yra labai svarbus bei saugotinas Karaimų gatvės dalyje ir rytiniame Birutės gatvės užstatyme.
3. Erdvinės struktūros bruožai
3.1. Pagrindinės (struktūrą formuojančios) erdvės
3.1.1. Bendros užstatymo struktūros erdvės.
Istorinė gatvės erdvė formuojama mažaaukščiais pastatais ir jos vidutinis aukščio ir pločio santykis skersiniame pjūvyje
H : A = 1 : 1,57 :1,80.
Centrinėje miesto dalyje, kur vyrauja šiek tiek didesnio aukštingumo pastatai, pastebimas ir didesnis gatvės plotis, išlaikantis tą patį santykį.
Dėl vingiuotų gatvių tinklo ir reljefo perkritimų senamiestyje nesusidaro didelių išilginių gatvės erdvių, todėl vienu metu vizualiai fiksuojamas tik nedidelis gatvės užstatymo vaizdas.
Aikštės ir didesnės erdvės gatvėse nėra būdingas Trakų senamiesčio elementas. Istorinės aikštės išlikusios tik centrinėje dalyje, kur erdvę formuoja ar anksčiau formavo ištisinis perimetrinis užstatymas.
Naujais modernios architektūros pastatais suformuotos aikštės deformuoja gatvės erdvę, kurią reikia atstatyti panaudojant ir mažosios architektūros formas.
3.1.2. Vidinės erdvės
Vizualinės erdvės tarp pastatų dažniausiai yra trapecinės ar stačiakampės formos ir orientuotos tiek maksimaliu, tiek minimaliu savo diametru (kraštine) į gatvę. Daugeliu atvejų senamiesčiui būdingos skersinės gatvei erdvės su antriniais vizualiniais ryšiais (matomai ežero ar apylinkių perspektyviniai vaizdai).
Būtent tokios pasikartojančios ir leidžiančios suvokti gamtinę aplinką erdvės sudaro Karaimų ir dalies Birutės gatvių užstatymo pagrindą bei viso Trakų senamiesčio savitumą. Tokių erdvių minimalus diametras (plotis) yra 5-15,0 m (vidutinis 7,0-8,0 m), o maksimalus (gylis) siekia24,0-26,0 m . Išilginės gatvei erdvės maksimalus diametras vidutiniškai sudaro 8,0-15,0 m ir yra nepriimtinas, (ardo vieningo užstatymo įspūdį), kai viršija 24,0-26,0 m ribą.
Pastatų aukščio ir vidinių vizualinių erdvių pločio santykio vidurkis labai skirtingas:
H : B = 0,56 :2,32 m
Centrinėje Vytauto ir Birutės gatvių dalyje vizualinės erdvės tarp pastatų yra panašių parametrų, tačiau čia vyrauja sąlyginai uždaros erdvės be antrinių vizualinių ryšių. Todėl pagalbinių pastatų užstatymas taip neįtakoja jų pasikeitimo ir gali būti laisviau keičiamas. Iškirtina Birutės – Sodų gatvių grupė, kur susiformavęs savitas (dviplanis) užstatymas su savarankiškomis visiškai vizualiai uždarytomis erdvėmis.
3.2. Jungiančios ir kompleksą supančios erdvės.
Šiame darbe nebuvo detaliai nagrinėjamos žemesnio lygio užstatymo struktūros erdvės, todėl galima apibūdinti tik bendrus reikalavimus.
3.2.1. Želdinių reikšmė.
Dauguma želdinių yra savaiminiai ir vidinių struktūros erdvių formavime atlieka antraeilį ar atsitiktinį vaidmenį. Didesnė jų įtaka pasireiškia jungiančių ir aplinkinių erdvių sudaryme. Čia svarbų vaidmenį atlieka ir sodo želdiniai, kurie atskiria urbanizuotos ir gamtinės struktūros erdves.
3.2.2. Reljefas
Reljefo įtaka ypatingai akivaizdi pereinamų erdvių formavime nuo ežero pusės ir atspindi natūralų urbanizuotų teritorijų ryšį su gamtine aplinka. Todėl neleistinas tokių vietų žymus (daugiau 0,3 m) pakeitimas ar užstatymas naujais pastatais.
4. Išklotinės.
Statybos modelio charakteris labiausiai suvokiamas išklotinėse. Ritmiškas ir kintamas panašių ir skirtingų elementų pasikartojimas stebimas nedidelėje gatvės erdvėje. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant leistiną pastato transformacijos galimybę, būtina atkartoti būdingus išklotinės elementus ir neviršyti maksimalių jų parametrų. Saugomos ir nekeičiamos turi būti vertybių plane fiksuotos vertingos išklotinės.
5. Panorama, siluetas.
Centrinės miesto dalies užstatymo struktūros formuoja vidinį senamiesčio įvaizdį, o panoraminį vaizdą daugiau sąlygoja dominuojantys jų objektai. Birutės – Sodų gatvių grupei svarbaus panoraminio ir siluetinio vaizdo nuo Vytauto gatvės išsaugojimas, kurį duotoje situacijoje įtakoje ir menkiausi matomų elementų pasikeitimai. Karaimų gatvės struktūra šiaurinėje pusiasalio dalyje yra svarbiausias senamiesčio panoraminių vaizdų komponentas. Čia bet koks silueto pakeitimas ir užstatymo papildymas turi būti detaliai išnagrinėtas visais aspektais.
Priedas Nr. 2
SENAMIESČIO PASTATŲ TIPOLOGINIAI BRUOŽAI. DĖSNINGUMAI. TAISYKLĖSTrakų senamiesčio pastatų tyrimų pagrindu nustatyti tipologiniai bruožai ir parametrai pasitarnauja sprendžiant praktines pastatų tvarkymo problemas natūroje. Šiame priede pateikti apibendrinti šių tyrimų duomenys, kurie taikytini atliekant pastatų atkūrimo, renovacijos, remonto ar naujos statybos projektavimo ir gamybos darbus. Restauruojamų ar konservuojamų pastatų tvarkymo darbai vykdomi pagal detalių šių objektų istorinių – architektūrinių tyrimų duomenis.
1. Senamiesčio pastatų bendras mastelis, forma.
Tradicinį Trakų senamiesčio vaizdą formuoja nedidelio tūrio ir gabaritų mediniai pastatai, kurių fone išsiskiria dominuojantys istoriniai mūro architektūros objektai. Jų atžvilgiu gyvenamos zonos objektai savo dydžiu sudaro atskirą grupę, kurios dalių vidiniai parametrai yra sąlyginai artimi.
1.1. Tūrinė struktūra.
Didžioji dauguma senamiesčio pastatų yra vieno kompaktinio tūrio, kuris papildomas smulkesniais prieangių, priestatų ar mezoninų tūriais. Sudėtinės struktūros pastatai formuojasi gatvių kampiniuose sklypuose ir blokuojant (paprastai iš galo) antrą gyvenamą namą ar ūkinių pastatų bloką. Šie nors atskiroms situacijomis ir būdingi variantai, nesudaro didesnės dalies viso senamiesčio mastu.
1.2. Plano forma.
Mediniams pastatams būdinga paprasta stačiakampė plano forma, kurios ilgio ir pločio santykis paprastai didesnis nei 1,5. Ši forma dažniausiai papildoma nedideliais šoniniais (prieangiai) ar didesnių tūrių galiniais (ūkiniai pastatai) priestatais. Visos kitos sudėtingesnės plano formos gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir sąlygojamos tik konkrečios, atitinkančios užstatymo struktūros formavimo dėsningumus, situacijos.
1.3. Pastatų aukštis, aukštų skaičius.
Pastatai vieno aukšto, maksimalus vieno aukšto aukštis ne didesnis kaip 3,0 m, vidutiniškai siekia 2,40-2,60 m.
Mansardinis aukštas nėra būdingas istoriniams pastatams, todėl įrengiant patalpas pastogėje, neturi būti keičiamas nustatytas kraigo aukštis.
Vidutinis stogo kraigo aukštis nuo žemės paviršiaus gatvės pusėje yra 6,20-6,80 m. Bendru atveju neturi būti viršijamas maksimalus vienaaukščio pastato aukštis, 8,00-8,50 m. (Pastato cokolio aukštis čia įskaičiuotas į bendrą dydį). Atskirose pastato dalyse cokolio aukštis yra labai skirtingas ir priklauso nuo sklypo reljefo, tačiau gatvės pusėje, daugumoje atvejų, yra minimalus ir vidutiniškai sudaro 0,32 m. Atskirose dalyse (Karaimų g. vakarinėje pusėje) būdingas ir aukštesnis cokolis, kuris siekia pavieniais atvejais iki 1,5 m. Cokolinio aukšto įrengimas yra labai retas ir nebūdingas variantas, tuo labiau iš gatvės pusės (tik Vytauto g. 49).
1.4. Pastatų plotis.
Senamiestyje susiformavo labai platus šio parametro skirtumų spektras. Šalia didelių (10,90-11,50 m) pastatų, visose struktūrose aptinkami ir smulkūs – 4,95-5,10 m pločio objektai. Tačiau daugumoje vyrauja artimi bendram vidutiniam pastato pločiui 7,20-8,50 m gabaritą, kurie didžiausi centrinėje Vytauto g. dalyje ir mažiausi Birutės gatvėje. Todėl, įvertinant atskirų užstatymo struktūrų mastelį, rekomenduojama neviršyti maksimalaus 7,50 + - 1,00 m pastato pločio, išlaikant ir būdingą šio gabarito įvairovę.
1.5. Pastato ilgis.
Statmeno gatvei gyvenamo namo ilgis (užstatymo linijos gylis) yra labai įvairus ir atskirais atvejais gali būti keičiamas (didinamas), laikantis užstatymo apribojimo ir formavimo reikalavimų. (Esamų pastatų maksimalus ilgis siekia 19,5-22,5 m). Šonu į gatvę stovinčių pastatų ilgio vaidmuo gatvės erdvės ir išklotinės formavime yra svarbesnis ir todėl pakeitimas istorinėje aplinkoje yra nepageidautinas.
2. Stogo modelis.
2.1. Stogo forma.
Vyraujanti stogo forma – dvišlaitė. Valminis ir pusiauvalminis stogas sutinkamas atskiruose istoriniuose pastatuose ir gali būti naudojamas tik papildomais istoriniais duomenimis pagrįstais atvejais.
2.2. Stogo nuolydis, aukštis.
Istorinių pastatų stogo nuolydžio kampas sudaro 35º – 44º ir neturi būti keičiamas. Mažesnės ar didesnės šio parametro reikšmės nėra būdingos autentiškiems senamiesčio pastatams. Bendru atveju rekomenduojama išlaikyti vidutinį 40º – 42º stogo nuolydžio dydį. Stogų aukštis atitinkamai proporcingas pastatų pločiui ir sudaro 2,30 – 5,50 m. Todėl šiuo atveju svarbiausia yra išlaikyti būdingą stogo nuolydžio kampą, kuris pagal pastato plotį ir formuoja reikiamą mastelį.
2.3. Stogo karnizas.
Senamiestyje yra nustatyti atviro, apkalto ir apkalto profiliuoto stogo karnizo tipai. Seniausias yra paprastas neapkaltas (išsikišančių atvirų, neprofiliuotų ar figūrinių gegnių galų) tipas, tarpukario laikotarpiui būdingi profiliuotomis lentomis apkalti ar kelių pakopų karnizai. Stogo karnizo atsikišimas nuo sienos plokštumos sudaro 25-50 cm ir vidutiniškai yra lygus 35 cm. Karnizo aukštis nuo pastato cokolio yra 2,15-3,10 m ribose ir dažniausiai sudaro 2,40-2,70 m. Galinis (frontono) karnizas būdingas ir būtinas visiems apkalto karnizo tipo pastatams. Esant atviroms karnizo gegnėms frontone paprastai įrengiama karnizinė lenta.
2.4. Stogų jungimosi dėsningumai.
Atitinkamai pastatų plano formai labiausiai senamiestyje yra paplitusi paprasta ir neskaidyta dvišlaičio stogo forma. Priestatų ir prieangių stogai dažniausiai vienšlaičiai ir jungiami su karnizu viename lygyje, aukščiau ar žemiau jo altitudės. Sudėtinės plano formos stogai paprastai dengiami skirtingų krypčių dvišlaitėmis dalimis, jungiant karnizus viename lygyje.
Būdingas tos pačios krypties stogo kraigo ir karnizo perkritimas (vidutiniškai 0,5 – 0,6 m) blokuotose pastatuose, esant reljefo ir pastato pločio pokyčiams. Šiuo atveju išlieka vienodas stogų nuolydis.
2.5. Švieslangiai.
Istoriniuose pastatuose švieslangiai nebuvo įrengiami ir yra nebūdingi tradiciniam senamiesčio pastatų tipui. Esant būtinybei priimtinas galėtų būti atskiras vienšlaičių ar sutapdintų su stogo plokštuma švieslangių įrengimas kiemo fasade. Neleistinas švieslangių įrengimas svarbias išklotines, perspektyvinius vaizdus ar vizualines erdves formuojančiuose istorinių pastatų fasaduose.
3. Fasadų struktūra.
3.1. Poveikio ribos.
Istorinių pastatų fasadų struktūra turi būti išsaugoma bent jau gatvių fasaduose. Svarbias vizualines erdves ir perspektyvinius vaizdus formuojantys pastatų fasadai taip pat yra aktyvūs senamiesčio įvaizdžio dalyviai. Todėl būtina įvertinti šiuos veiksnius, kiekvienu atveju atkreipiant ypatingą dėmesį į padidintą stogo frontono reikšmę.
3.2. Struktūra.
Pastatų fasaduose nėra būdinga atskirų langų ir tarplangių taisyklinga ir ritmiška kaita. Šie bruožai kiek ryškesni galiniuose fasaduose, kur dažniausiai išdėstyti trys ar du langai. Tačiau gatvės fasade aptinkamas įrengtas ir necentruotas įėjimo durų į prekybines patalpas variantas. Langai ir durys fasaduose išdėstyti tradiciniu mediniams pastatams būdu, vienšlaičiuose prieangiuose durys įrengiamos iš šono, o dvišlaičiuose iš galo. Frontonas paprastai atskiriamas nuo sienos karnizu, o senesniuose, neapkalto šoninio karnizo pastatuose jį pakeičia karnizinė lenta. Frontono ašyje, kaip taisyklė įrengiamas vienas, mažesnių nei pirmo aukšto langų gabaritų langas. Mezoninai atsiranda tik XX a. pradžios bei pokarinės statybos pastatuose ir nėra būdingi nei fasadų, nei tūrinei istorinių pastatų struktūrai. Fasadų apdaila – lentų apkalimas, kurio charakterį galima sąlyginai priskirti atskiriems istoriniams periodams:
1. Vertikalių lentų su antdėklu apkalimas – būdingas XVIII – XIX a. pastatams.
2. Apdailinių profiliuotų lentų apkalimas – XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės pastatai.
3. Neprofiliuotų (ar figūrinių) lentų apkalimas pokarinių rekonstrukcijų rezultatas. Šio tipo apdaila atskirais atvejais aptinkama autentiška ir ankstesnio periodo pastatuose.
Apdailinėmis lentomis apkaltiems pastatams taip pat būdingas ir apdailos suskaidymas, apkalant vertikaliai polanginę fasadų dalį.
3.3. Elementai
3.3.1. Langai.
Forma – dažniausiai sutinkama stačiakampė vertikali, kurios b:h = 1:1,3 : 1,6. Horizontalus, vertikaliai skaidomas į tris dalis ir smulkiau, lango variantas būdingas atskiriems tarpukario ir vėlesnio periodo pastatams bei jų frontonams.
Skaidymas – galima apibrėžti tam tikrą dėsningą jo priklausomybę nuo senamiesčio zonos ir įrengimo laikotarpio:
- seniausias yra suveriamas šešių rūšių lango tipas, kuris Užtiltėje paplitęs horizontaliai netolygiai suskaidytame variante;
- XIX-XX a. sandūroje statytuose pastatuose daugiausia yra išlikęs autentiškas keturių rūšių skaidymo variantas;
- XX a. pastatuose vyrauja trijų dalių suveriamo lango tipas bei aptinkami visi kiti sudėtingesni langų skaidymo variantai.
Grupavimas – langai ir durys fasade įrengiami pavieniui ir tarpusavyje negrupuojami.
3.3.2 Tarpulangiai.
Tarpulangiai ir sienų plokštumos iki kampo paprastai yra didesni arba lygūs lango pločiui. Jų gabaritai tiesiogiai priklauso nuo pastato dydžio, planinės struktūros ir orientavimo varianto. Pavyzdžiui, statmenų gatvės pastatų grupėje šiauriniame (šoniniame) fasade paprastai tebūna vienas langas.
3.3.3. Durys.
Dažniausiai vienvėrės, gatvės fasade aptinkamos dvivėrės (į buvusias prekybines patalpas), seniausiuose ir mažesniuose pastatuose - lentinės, kitur – filinginės. Pastarųjų profiliuoti būdingi gaminiai turi būti saugomi ir atkartojami to paties laikotarpio pastatuose.
3.3.4. Prieangiai.
Istoriniams XIX-XX a. pradžios pastatams jie nėra būdingi. Dažniausiai juos įrengdavo vėliau. Plačiausiai paplitę vienšlaičiai, tambūro tipo prieangiai su skirtinga namų apdaila ir mažais (daugumoje vienas) langeliais.
Didesnis įstiklinimas paprastai yra jau rekonstrukcijos rezultatas. Prieangis – veranda su smulkiai sudalintais didesnio ploto langais tradiciškai turi dvišlaitę stogo formą ir vėlesnį datavimą.
Pateikti senamiesčio pastatų tipologiniai bruožai neatspindi vidinės planinės ir erdvinės gyvenamųjų namų struktūros, nes jų išsaugojimas mažiau svarbus bendro senamiesčio vaizdui. Atskiroms registruotoms kultūros vertybėms šios saugomos charakteristikos turi būti nustatomos, atliekant privalomus priešprojektinius tyrimus.
