Užutrakio augalija: istoriniai E. F. Andrė želdynai ir laukinės gamtos stebuklai
(Vaizdo įrašą žr.: https://www.youtube.com/watch?v=UzwmF3-1rSA&t=10s)
Bet kuris parkas yra ne vien žmogaus malonumui pertvarkyta gamtinė erdvė, bet ir tam tikras pasaulio modelis, įkūnijantis jo kūrėjų pasaulėjautą - tarsi dienoraštis ar testamentas, liudijantis, kaip tie žmonės suvokė ar šiandien suvokia save ir pasaulį
Viena iš E. F. Andrė parko schemų iš jo knygos "Sodų menas"
Toks yra ir Užutrakio dvaro sodybos parkas, XIX a. pabaigoje sukurtas pagal iškilaus kraštovaizdžio architekto, botaniko Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) projektą, gerokai nukentėjęs per XX a. karus ir sovietmečiu, bet sėkmingai atkuriamas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Todėl šis parkas – tai pirmiausia jį kadaise kūrę ir dabar kuriantys bei prižiūrintys žmonės. Botanikai, dendrologai, parkotyrininkai, istorikai, restauratoriai, arboristai ir paprasti parko darbininkai, nuveikę įspūdingus darbus, apie kuriuos šiandien grožėdamiesi Užutrakiu nebūtinai susimąstome.
Toks yra ir Užutrakio dvaro sodybos parkas, XIX a. pabaigoje sukurtas pagal iškilaus kraštovaizdžio architekto, botaniko Eduardo Fransua Andrė (Édouard François André, 1840-1911) projektą, gerokai nukentėjęs per XX a. karus ir sovietmečiu, bet sėkmingai atkuriamas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Todėl šis parkas – tai pirmiausia jį kadaise kūrę ir dabar kuriantys bei prižiūrintys žmonės. Botanikai, dendrologai, parkotyrininkai, istorikai, restauratoriai, arboristai ir paprasti parko darbininkai, nuveikę įspūdingus darbus, apie kuriuos šiandien grožėdamiesi Užutrakiu nebūtinai susimąstome.
Būtent jie po trupinį surinko ir teberenka žinias, kaip parkas atrodė E. F. Andrė ir grafų Tiškevičių laikais, it detektyvai iš istorinių nuotraukų atpažino ne tik jame stovėjusias skulptūras, bet ir gėles, daugiau nei prieš šimtmetį augintas parteryje, o iš archeologinės medžiagos - to meto gėlynų formas, atrinko iš E. Andrė „Parkų meno" tuos istorinius augalus, kurie gali augti Užutrakio sąlygomis, atgaivino grafų sodintas obelis, sodino ir genėjo želdinius, nugriovė parką darkiusius sovietinius statinius ir išrovė iš žemės betoną, išvalė tvenkinius, atkūrė istorinį reljefą, skulptūras, mažąją parko architektūrą ir net proskyną į vaizdą, kurį buvo suprojektavęs E. F. Andrė.
Šįkart kalbamės su vienu iš šių žmonių - botanike Andželika Kriaučiūniene, dirbančia Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje nuo 1995 metų, ir tik apie vieną iš parko aspektų - jo augaliją.
2009 m. balandžio 23 d., rododendrų sodinimas Užutrakyje, Trakų istorinio nacionalinio parko botanikė Andželika Kriaučiūnienė ir direktorius Gintaras Abaravičius (nuotrauka Leonos Jančiauskienės):
Kaip atrodė Užutrakis prieš du dešimtmečius, kai pradėjote dirbti?
Man pažintis su Užutrakiu prasidėjo nuo šiukšlių mėžimo, nes visame parke mėtėsi daugybė iš sovietmečio likusio šlamšto - zaporožiečių kėbulai, traktorių padangos, savo amžių nugyvenę vonios, klozetai, metalinės lovos ir kiti baldai, neveikiantys televizoriai ir įvairūs smulkesni daiktai, pradedant sovietinėmis stiklinėmis, kurias rusiškai vadindavo „granionyje stakany". Visur šiukšlynai ir brūzgynai. Sovietmečiu šeimininkavę valdytojai tvarkė tik reprezentacinę parko dalį, o kitkas virto mišku, tvenkiniai - sunyko.
Ar toje apleistoje erdvėje buvo galima pajusti šito parko vertę - ar buvo suvokimas, kad tai E. F. Andrė šedevras?
Tas suvokimas atėjo vėliau. Aš kaip gamtininkė Užutrakyje pirmiausia mačiau augaliją ir gyvūniją - man tai buvo aukso kasyklos. Bet kai pradėjome tvarkyti parką ir atkūrinėti takus, greta gamtos grožio pamažu atsirado kultūrinio grožio suvokimas. O tada atsiranda įsipareigojimas: jeigu sutvarkei šabakštyną - palaikyk, kad vėl neužželtų.
Po truputį ėmėme rinkti istorines nuotraukas, pamatėme - va, kaip buvo. Pradėjome nuosekliau domėtis E. F. Andrė. Konsultuotis beveik nebuvo su kuo. Tarėmės su vienu iš žymiausių Lietuvos dendrologų Evaldu Vyliumi Naviu (1937-2015), kuris būdamas dar visai jaunas pokariu dirbo Užutrakyje.
2009 m. gegužės 22 d. tuomet dar nerestauruotuose Užutrakio rūmuose, dešinėje – E. V. Navys, kairėje – A. Kriaučiūnienė:
Po truputį ėmėme rinkti istorines nuotraukas, pamatėme - va, kaip buvo. Pradėjome nuosekliau domėtis E. F. Andrė. Konsultuotis beveik nebuvo su kuo. Tarėmės su vienu iš žymiausių Lietuvos dendrologų Evaldu Vyliumi Naviu (1937-2015), kuris būdamas dar visai jaunas pokariu dirbo Užutrakyje.
2009 m. gegužės 22 d. tuomet dar nerestauruotuose Užutrakio rūmuose, dešinėje – E. V. Navys, kairėje – A. Kriaučiūnienė:
2006 m., E. V. Navys, A. Kriaučiūnienė ir studentai Užutrakio parke:
Beje, būtent E. V. Navys paaiškino, kodėl du tvenkiniai apsodinti beržais - pasirodo, juos įsakė pasodinti vienas iš Užutrakyje buvusios sovietų represinių struktūrų poilsinės vadovų, toks Krainovas (daugiau žr. straipsnyje „Užutrakis MGB, KGB ir kitų sovietų organizacijų valdžioje": ( http://tinp.lt/mgb-kgb.html ).
Užsimezgė ryšiai su ilgamečiu Palangos botanikos parko direktoriumi Antanu Sebecku - apie savąjį E. F. Andrė parką jie žinojo daugiau, nei mes apie saviškį. Interneto tais laikais nebuvo, informacijos trūko, bet vyras parnešė iš Mokslų Akademijos bibliotekos E. F. Andrė „Sodų meną" - kapitalinį beveik 900 puslapių veikalą prancūzų kalba. Dendrologai padėjo atpažinti introdukuotus medžius ir krūmus, kurių čia auga daugiau nei 50 rūšių ir formų. Taip pamažu užkabino, įtraukė, teko gilintis...
Ruošiantis parterių rekonstrukcijai, Raisos Kobeckos dėka pradėjome bendrauti su Lenkijos kraštovaizdžio architektėmis iš Nacionalinio paveldo instituto Varšuvoje, turinčiomis daug parkų tyrimų patirties Lenkijoje ir užsienyje.
Užsimezgė ryšiai su ilgamečiu Palangos botanikos parko direktoriumi Antanu Sebecku - apie savąjį E. F. Andrė parką jie žinojo daugiau, nei mes apie saviškį. Interneto tais laikais nebuvo, informacijos trūko, bet vyras parnešė iš Mokslų Akademijos bibliotekos E. F. Andrė „Sodų meną" - kapitalinį beveik 900 puslapių veikalą prancūzų kalba. Dendrologai padėjo atpažinti introdukuotus medžius ir krūmus, kurių čia auga daugiau nei 50 rūšių ir formų. Taip pamažu užkabino, įtraukė, teko gilintis...
Ruošiantis parterių rekonstrukcijai, Raisos Kobeckos dėka pradėjome bendrauti su Lenkijos kraštovaizdžio architektėmis iš Nacionalinio paveldo instituto Varšuvoje, turinčiomis daug parkų tyrimų patirties Lenkijoje ir užsienyje.
Drauge atlikome Užutrakio parko medynų inventorizaciją, kurios metu padarėme daug svarbių atradimų: aptikome įdomių kompozicinių sprendimų (pvz., beržo ir eglės arba beržo ir pušies „duetas" parko takų posūkiuose arba ties išskirtiniais objektais), tankiuose savaiminių medžių sąžalynuose suradome senas obelis, kurių nesitikėjome ten rasti, o toli nuo reprezentacinės parko dalies - krūmų grupes, rodančias, kad ši dalis taip pat nebuvo laukinė, o specialiai sukomponuota ir lankoma.
Iš kraštovaizdžio architektės Iwonos Wildner-Nurek sužinojome, kad rūmų parteriai buvo sukomponuoti pagal auksinio atkarpos padalinimo (aukso pjūvio) taisyklę, kai bet kurio elemento (tako, gėlyno, paties parterio) ilgis ir plotis nėra atsitiktiniai dydžiai, visi jie gaunami iš dviejų pagrindinių skaičių - rūmų ilgio ir pločio, atitinkamai juos dalinant ar dauginant.
Iš kraštovaizdžio architektės Iwonos Wildner-Nurek sužinojome, kad rūmų parteriai buvo sukomponuoti pagal auksinio atkarpos padalinimo (aukso pjūvio) taisyklę, kai bet kurio elemento (tako, gėlyno, paties parterio) ilgis ir plotis nėra atsitiktiniai dydžiai, visi jie gaunami iš dviejų pagrindinių skaičių - rūmų ilgio ir pločio, atitinkamai juos dalinant ar dauginant.
Susipažinau su senovinių rožių veislių gaivintojais botanikais Dovile ir Mindaugu Rylom.
Rožės, kurias gavome iš Sibirkos kaime įkurto jų rožyno, turbūt ir buvo pirmieji į Užutrakį sugrįžę E. F. Andrė laikų augalai - istorikės Lilianos Narkovič knygoje yra liudijimas, kad grafienė Jadvyga Tiškevičienė augino baltas ir rausvas rožes, kurias plukdydavo valtimi į bažnyčią papuošti altorių.
Iki pažinties su Rylomis rožės buvo mano nemėgstamiausios gėlės, bet kai pamačiau Louis Odier veislę - tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Atrodė ir kvepėjo visai kitaip. Senovinėmis, istorinėmis yra laikomos rožių veislės, išvestos iki 1867 m., ir jos labai skiriasi nuo šiuolaikinių. Jų krūmas atrodo gražus ir žydintis, ir bežiedis, o kvapas - privalomas.
Louis Odier:
Rožės, kurias gavome iš Sibirkos kaime įkurto jų rožyno, turbūt ir buvo pirmieji į Užutrakį sugrįžę E. F. Andrė laikų augalai - istorikės Lilianos Narkovič knygoje yra liudijimas, kad grafienė Jadvyga Tiškevičienė augino baltas ir rausvas rožes, kurias plukdydavo valtimi į bažnyčią papuošti altorių.
Iki pažinties su Rylomis rožės buvo mano nemėgstamiausios gėlės, bet kai pamačiau Louis Odier veislę - tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Atrodė ir kvepėjo visai kitaip. Senovinėmis, istorinėmis yra laikomos rožių veislės, išvestos iki 1867 m., ir jos labai skiriasi nuo šiuolaikinių. Jų krūmas atrodo gražus ir žydintis, ir bežiedis, o kvapas - privalomas.
Louis Odier:
2009 m. birželio 18 d., Dovilė Rylienė ir Andželika Kriaučiūnienė Užutrakio rūmuose komponuoja puokštę su senovinėmis rožėmis:
2009 m. prie senovinių rožių Užutrakyje: dešinėje – Dovilė Rylienė, šalia jos – ilgametis Palangos botanikos parko direktorius Antanas Sebeckas, toliau – Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius:
Taip iš „Sibirkos rožyno" atkeliavo tos senovinės rožės į Užutrakio parterį - kuris, beje, tuo metu dar nebuvo atkurtas. Tada pasodinome Jacques Cartier rožes, kurios auga ir dabar, ir Honorine de Brabant - šių nebėra, jas pakeitė 22 Madame Isaac Pereire veislės krūmai už Floros ir Hamadriadės skulptūrų. O kitose parko dalyse pasodinome Žozefinas (Joséphine), Alba maxima, Celeste ir kt.
Į parterį rinkomės tokias, kad žydėtų nuolat, kitur - kad žydėtų kartą, bet nužydėjus liktų gražus krūmas.
Dabar aplink Dianos skulptūrą esame pasodinę 4 ratus rožių - daugiau nei 200 krūmų. Mažajame arba Bakcho parteryje - Maltos kryžiaus formos gėlynai, apsodinti 200 Marie Pavic rožių, o už šv. Mergelės Marijos skulptūros - 11 Rosa centifolia.
2008 m., senovinės rožės prie Dianos skulptūros:
Į parterį rinkomės tokias, kad žydėtų nuolat, kitur - kad žydėtų kartą, bet nužydėjus liktų gražus krūmas.
Dabar aplink Dianos skulptūrą esame pasodinę 4 ratus rožių - daugiau nei 200 krūmų. Mažajame arba Bakcho parteryje - Maltos kryžiaus formos gėlynai, apsodinti 200 Marie Pavic rožių, o už šv. Mergelės Marijos skulptūros - 11 Rosa centifolia.
2008 m., senovinės rožės prie Dianos skulptūros:
2008 m., Honorine de Brabant rožės tako ausytėje:
Madame Isaac Pereire:
Rosa centifolia:
Rožės ir našlaitės Maltos kryžiaus formos gėlyne
|
|
Iš kur tokia gėlynų forma Bakcho parteryje - Maltos kryžiaus?
Pirmiausia ją pamatėme istorinėse Užutrakio nuotraukose, o vėliau tai patvirtino ir tyrimai. Georadaras parodė, kad gilesniame sluoksnyje yra kryžiaus formos gėlynai, o apvalūs, supaprastinti, atsirado vėliau, jau po I pasaulinio karo.
Tą patį patvirtino ir archeologiniai tyrimai, kurių metu buvo atidengtas gėlyno padas - tokie dedami iš molio ar kitos vandeniui nelaidžios medžiagos. Man pasidarė smalsu, iš ko jis padarytas, tai paragavau - ežero skonis. Manau, tas padas buvo suformuotas iš ežero dumblo.
Archeologinių tyrimų metu Maltos kryžiaus formos gėlyno vietoje:
Archeologinių tyrimų metu Maltos kryžiaus formos gėlyno vietoje:
O kodėl E. F. Andrė formavo kryžiaus pavidalo gėlynus?
Kiekvienas laikmetis turėjo ir tebeturi savo madas ar tendencijas, be to, Maltos kryžius turi ir savo simboliką. Juk ir Užutrakio rūmų grindų raštas nėra atsitiktinis - galima įžvelgti sąsają ir su masonų tradicijomis.
Per gėlynų formą į Užutrakį atkeliavo viduramžius siekianti Maltos kryžiaus simbolika:
Per gėlynų formą į Užutrakį atkeliavo viduramžius siekianti Maltos kryžiaus simbolika:
Kaip pasirinkote, kokias gėlių rūšis pasodinti parteryje?
Nemažai informacijos suteikė istorinės nuotraukos - tyrinėjome, bandėme suprasti, kas ten. Beje, naudojant autocad‘o programą vaizdas labai išryškėja. Gana aiškiai matėsi pelargonijos ir rožės, o vazose - neaukšti palmės pavidalo augalai.
Mažasis parteris su gulinčio Bakcho skulptūra, apie 1903 m. (iš Varšuvos nacionalinės bibliotekos archyvo):
Mažasis parteris su gulinčio Bakcho skulptūra, apie 1903 m. (iš Varšuvos nacionalinės bibliotekos archyvo):
Tie į palmę panašūs augalai galėjo būti juka, dracena arba kordilina, todėl jas ir sodiname, kad atitiktų formą iš senųjų nuotraukų.
Be to, nuotraukose išsiskiria pilki gėlynų apvadai - iš spalvos ir konfigūracijos galima spėti, kad ten arba žilės, arba notros. Dabar sodiname žiles, nes jos geriau auga - notroms pas mus per šlapia, todėl teko atsisakyti.
O kai pirmą kartą pasodinome pelargonijas, žmonės ėmė baisėtis - kaip galima, čia gi kaimo bobučių gėlės...
2006-ieji, pelargonijos baliustrados vazose, tuo metu dar nerestauruotose:
2006-ieji, pelargonijos baliustrados vazose, tuo metu dar nerestauruotose:
Tada aiškinome, kad tos kaimo bobutės kaip tik ir gavo pelargonijas iš dvarų... Kad sukurtų istorinių nuotraukų efektą, sodininkė Jūratė Dabkevičiūtė į vazas tarp pelargonijų pradėjo sodinti viendienes, nes jų lapai taip pat atrodo kaip mažos palmės.
Pelargonijos su vienadiene:
Pelargonijos su vienadiene:
Vėliau sodinome jukas, kurios per kelerius metus „išaugo" vazas ir visam laikui persikėlė į gėlynus.
2019-iais Užutrakio parteryje žydėjusios jukos – retas reginys, nes jos žydi tik 4-5 savo gyvenimo metais:
2019-iais Užutrakio parteryje žydėjusios jukos – retas reginys, nes jos žydi tik 4-5 savo gyvenimo metais:
Beje, grafai savo gėles taip pat keitė du kartus per sezoną - kaip su ta pačia suknele negalima eiti į kelis pobūvius, taip pat ir gėlių kompozicijos negali būti kasmet tos pačios....
Labai įdomu taip žaisti ir sodinti tai, ką matai istorinėse nuotraukose, o ne tai, kas dabar madinga. Bet žmonės labai nori šiuolaikinių gėlių, tai pasodinam ir jų - juk Tiškevičiai, jei būtų gyvi, ir patys sodintų šiuolaikines.
Be to, labai pasikeitė parko lankymo kultūra: mūsų laikais liko mažiau lėto įsižiūrėjimo, reikia greito, iš toli matomo efekto. Pati parko esmė pasikeitė: dabar jame lankosi daugybė žmonių, o grafams tai buvo jų asmeninis, šeimos sodas, jie svetimų nemėgo. Visi darbai parteryje turėdavo būti atlikti, kol atsikels šeimininkai, o dieną ten vaikščiodavo tik grafai ir sodininkas. Kai žmogus sodinasi augalą sau - jis gali grožėtis ir viena gėle. O dabar reikia ryškaus, spalvingo, iš tolo matomo efekto.
Pavasarį Užutrakyje pasitinka našlaitės - irgi senos gėlės.
2008 m., našlaitės:
Labai įdomu taip žaisti ir sodinti tai, ką matai istorinėse nuotraukose, o ne tai, kas dabar madinga. Bet žmonės labai nori šiuolaikinių gėlių, tai pasodinam ir jų - juk Tiškevičiai, jei būtų gyvi, ir patys sodintų šiuolaikines.
Be to, labai pasikeitė parko lankymo kultūra: mūsų laikais liko mažiau lėto įsižiūrėjimo, reikia greito, iš toli matomo efekto. Pati parko esmė pasikeitė: dabar jame lankosi daugybė žmonių, o grafams tai buvo jų asmeninis, šeimos sodas, jie svetimų nemėgo. Visi darbai parteryje turėdavo būti atlikti, kol atsikels šeimininkai, o dieną ten vaikščiodavo tik grafai ir sodininkas. Kai žmogus sodinasi augalą sau - jis gali grožėtis ir viena gėle. O dabar reikia ryškaus, spalvingo, iš tolo matomo efekto.
Pavasarį Užutrakyje pasitinka našlaitės - irgi senos gėlės.
2008 m., našlaitės:
2012 m. pavasario gėlės:
Auginam ir tulpes, kitas svogūnines, bet sekasi sunkiai, nes pelės pareguliuoja - joms tie svogūnėliai labai patinka. Kartą, kai patalpoje paskleidėme džiovinti kelis šimtus tulpių svogūnėlių, pelės juos per vieną naktį „susandėliavo" po grindimis - vėliau tą sandėlį aptikome.
2010 m., pelės sodininkauja
2010 m., pelės sodininkauja
Senovinių tulpių veislių neturim - pramoniniais būdais niekas jų nebeaugina, o iš kolekcininkų negausi tiek, kiek reiktų. Be to, iš močiučių darželių atėjusios tulpės žydi vėlai, o po žiemos pavargusiai akiai norisi atsigauti greičiau. Todėl sodinam šiuolaikines.
2001 m., tulpės priešais tuo metu dar nerestauruotus rūmus:
2001 m., tulpės priešais tuo metu dar nerestauruotus rūmus:
Pavasario gėlės prie jau restauruotų rūmų:
2016 m., tulpės ir našlaitės
O rododendrus į Užutrakį padėjo atvesti Vitalija Pribušauskaitė, sukūrusi nuostabų rododendryną Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. E. F. Andrė knyga įkvėpė auginti tuos augalus, kuriuos jis naudojo ir rekomendavo, bet tai nebuvo paprasta jau vien todėl, kad augalų pavadinimai nuo to laiko labai pasikeitė. Todėl paprašėme V. Pribušauskaitės pagalbos - ji išvertė E. F. Andrė paminėtų rūšių pavadinimus ir parinko, kas galėtų augti pas mus. O tada davė Užutrakiui dviejų rūšių rododendrus, išaugintus Kairėnuose iš sėklų, todėl jau atsparius mūsų sąlygoms - geltonžiedžius ir daūrinius.
2019 m. balandžio 23 d., rododendrų sodinimo talka Užutrakyje, dendrologė Vitalija Pribušauskaitė ir botanikė Andželika Kraučiūnienė (ši ir kitos tos dienos nuotraukos – Leonos Jančiauskienės):
2019 m. balandžio 23 d., rododendrų sodinimo talka Užutrakyje, dendrologė Vitalija Pribušauskaitė ir botanikė Andželika Kraučiūnienė (ši ir kitos tos dienos nuotraukos – Leonos Jančiauskienės):
Daūrinis rododendras Užutrakyje:
Geltonžiedis rododendras Užutrakyje:
Tada sužinojome, kad rododendrus augina ir A. Sebeckas Palangoje - iš jo parsivežėme amerikinius. Svarbu, kad augalas būtų pripratęs prie mūsų klimato, nes parsivežtas iš svetur gyvens tik iki pirmos žiemos.
Amerikinis rododendras Užutrakyje:
Amerikinis rododendras Užutrakyje:
O ta veja, kurią dabar matote Užutrakio parteryje, nėra tokia, kaip Tiškevičių laikais. Turim „golfinę", vienalytę žalią veją, kurioje bet koks ne varpinis augalas laikomas piktžole, nors prieš šimtmetį buvo kitaip - į vejas būdavo pasodinama smulkių „kantrių" gėlyčių, pvz., krokų, kurių svogūnėliai ilgai išlieka vejoje, ar saulučių, kurių lapeliai prigludę prie žemės ir nupjovus greitai sukrauna naujus žiedus.
Marguolis:
Tokios margos vejos - ekologiškesnės, gyvesnės, traukiančios bites ir kitą gyvybę, o tos trumpai kirptos, vientisos - tik erkėms patogios. Ne veltui pramintos „žaliuoju asfaltu". Taigi, labai pasikeitė ne tik parko esmė ir lankymo kultūra, bet ir lankytojų skonis. O kartu keičiasi parko tvarkymo būdai ir intensyvumas.
Diana ir Admirolas
Diana ir Admirolas
Kitokį ano laiko skonį galima pajusti net ir tiesiogine prasme - paragavus obuolio nuo Tiškevičių laikais sodintos obels, nes parke yra ir senasis sodas. Ar tikitės jį atgaivinti?
Kai tą sodą atradome, jis buvo apaugęs mišku, obelys nustelbtos brūzgynų, o dabar, kai juos išvalėme, obelis apgenėjom - jos atsigauna, pradeda vėl derėti. Tos obelys nori gyventi, tad gal pavyks pratęsti jų amžių.
Taip Užutrakio sodo obelis atrodė prieš apgenėjimą:
Taip Užutrakio sodo obelis atrodė prieš apgenėjimą:
O čia ta pati obelis jau apgenėta
2019 m. spalis, apgenėtos obelys
Žydėjimas:
2019 m. spalis, obuoliai iš gaivinamo Tiškevičių sodo:
Kodėl sakote, kad sodą atradote? Ar apie jį nežinojote?
Žinojom tik nedidelę dalį. Gana toli nuo jos, miške pastebėjome dar kelias obelis, o kai pradėjom ieškoti tikslingai - atsivėrė sodui būdinga struktūra, tvarkingai susodinti medžiai. Tai patvirtino ir senieji žemėlapiai - juose tas sodas yra pažymėtas, žymiai didesnis nei anksčiau žinojome.
Tiškevičiai augino ne vien obelis, bet ir daug kitų vaismedžių, taip pat vaiskrūmius - serbentus, agrastus. Iš to laiko liko atsiminimai, kaip cukruodavo raudonųjų serbentų kekes. Neseniai išvalytame brūzgyne suradom kelis vaiskrūmius, tik dar nemačiau jų uogų - šiemet nežydėjo, per daug nustelbti. Reikia laiko, kad atsigautų.
Radom ir senovinės veislės slyvą, vedančią stambius geltonus vaisius. Visame parke pilna pridygę trešnių - jas pasėjo paukščiai, bet aišku, kad kadaise augo sode.
O obelys ne visos sodintos Tiškevičių - sodino ir sovietmečiu, kai čia buvo turistinė „bazė". Vis dėlto pomologai mano, kad seniausi medžiai gali būti likę iš grafų laikų. Tai nustatė iš išvaizdos ir pabandę apibūdinti vaisius: visos veislės - senovinės, dalies dar nepavyko nustatyti. Bet pirmais metais iš tamsos ištrauktų obelų vaisiai nebuvo tipiški, tai daugiau apie veisles galbūt sužinosim, kai jos atsigaus.
Tiškevičiai augino ne vien obelis, bet ir daug kitų vaismedžių, taip pat vaiskrūmius - serbentus, agrastus. Iš to laiko liko atsiminimai, kaip cukruodavo raudonųjų serbentų kekes. Neseniai išvalytame brūzgyne suradom kelis vaiskrūmius, tik dar nemačiau jų uogų - šiemet nežydėjo, per daug nustelbti. Reikia laiko, kad atsigautų.
Radom ir senovinės veislės slyvą, vedančią stambius geltonus vaisius. Visame parke pilna pridygę trešnių - jas pasėjo paukščiai, bet aišku, kad kadaise augo sode.
O obelys ne visos sodintos Tiškevičių - sodino ir sovietmečiu, kai čia buvo turistinė „bazė". Vis dėlto pomologai mano, kad seniausi medžiai gali būti likę iš grafų laikų. Tai nustatė iš išvaizdos ir pabandę apibūdinti vaisius: visos veislės - senovinės, dalies dar nepavyko nustatyti. Bet pirmais metais iš tamsos ištrauktų obelų vaisiai nebuvo tipiški, tai daugiau apie veisles galbūt sužinosim, kai jos atsigaus.
Vis dėlto didžioji parko dalis sudaro laukinės gamtos įspūdį - bet tas įspūdis apgaulingas, nes tai yra rūpestingai apgalvotas kūrinys?
Taisyklingą prancūzišką parką turim tik rūmų parteriuose, o likusi dalis - kraštovaizdinis (angliškas) parkas, kurtas taip, kad atrodytų natūraliai. Esminis principas - sukurta gerai, jei atrodo natūralu. Dabar žmonės vaikštinėdami dažnai to nesuvokia ir nustemba, kai pasakom, kad viskas, pradedant nuo grotų (dirbtinių uolų), yra arba sukurta, arba stipriai pertvarkyta. Vadinasi - kūrinys pavyko.
Pagal E. F. Andrė principus, tolstant nuo rūmų dekoratyvinės gėlės turi užleisti vietą laukinėms - gamtoje gėlynų būti negali. Tos laukinės atvirų erdvių pievos taip pat yra sukurtos: jos turėdavo būti spalvotos, nuolat besikeičiančios, o to siekta naudojant laukinių gėlių savybes. Vienas augalas nužydi ir nepastebimai nunyksta - pražysta kitas. Taip be didelio darbo gaunamas efektas - pievos tvarkyti nereikia, tik porą kartų nušienauti, nes jeigu intensyviai šienausi, gausi tą patį „žalią asfaltą".
Katilėliai Užutrakyje:
Pagal E. F. Andrė principus, tolstant nuo rūmų dekoratyvinės gėlės turi užleisti vietą laukinėms - gamtoje gėlynų būti negali. Tos laukinės atvirų erdvių pievos taip pat yra sukurtos: jos turėdavo būti spalvotos, nuolat besikeičiančios, o to siekta naudojant laukinių gėlių savybes. Vienas augalas nužydi ir nepastebimai nunyksta - pražysta kitas. Taip be didelio darbo gaunamas efektas - pievos tvarkyti nereikia, tik porą kartų nušienauti, nes jeigu intensyviai šienausi, gausi tą patį „žalią asfaltą".
Katilėliai Užutrakyje:
Vanagės:
Sinavadas
Retai taip pasisekdavo, kad būtų natūrali pieva - dažniau parkuose jas įveisdavo, ir E. F. Andre knygoje aprašytos kelios metodikos. Viena - iš aplinkinių pievų surinkti sėklas ir jas pasėti, antra - perkelti kvadratinius pievos velėnos gabalus ir sudėlioti šachmatų tvarka, kad tarpai užaugtų natūraliai. Tai - E. F. Andrė siūlomas labai ekologiškas ir teisingas būdas.
Pievos įveisimo schema iš E. F. Andrė knygos "Sodų menas":
Pievos įveisimo schema iš E. F. Andrė knygos "Sodų menas":
Bet jeigu nori pievą turėti greitai - nusiperki sėklų mišinį ir pasėji. Ir kai aš palyginau tuos pievų žolių mišinius, kuriais šiandien prekiauja anglai, su Užutrakio augalija, pamačiau, kad rūšių sudėtis beveik identiška. Todėl manau, kad dalis mūsų pievų gali būti pasėtos.
O jeigu jau sėji žydinčias gėles - tai tikrai ne tam, kad prieš žydėjimą jas nupjautum, kaip dabar įprasta, nes taip žiedų niekada neturėsi. Kad turėtum žydinčią pievą, turi leisti augalams ne tik žydėti, bet ir sėklas subrandinti, kad jie pasisėtų kitiems metams.
O kad pievos būtų įvairesnės, tarp vietinių augalų galima įterpti ir svetimžemių - ryškesnių, stipresnio efekto. Taip Užutrakio pievelėse atsirado krūminis kiškiagrikis, miškinė šunažolė, plačialapė miglė, skydinis skaistenis, Lietuvoje reti, aptinkami tik parkuose.
Skydinis skaistenis:
O jeigu jau sėji žydinčias gėles - tai tikrai ne tam, kad prieš žydėjimą jas nupjautum, kaip dabar įprasta, nes taip žiedų niekada neturėsi. Kad turėtum žydinčią pievą, turi leisti augalams ne tik žydėti, bet ir sėklas subrandinti, kad jie pasisėtų kitiems metams.
O kad pievos būtų įvairesnės, tarp vietinių augalų galima įterpti ir svetimžemių - ryškesnių, stipresnio efekto. Taip Užutrakio pievelėse atsirado krūminis kiškiagrikis, miškinė šunažolė, plačialapė miglė, skydinis skaistenis, Lietuvoje reti, aptinkami tik parkuose.
Skydinis skaistenis:
Plačialapė miglė:
Beje, kai keliavau per Provansą, pamačiau, kad E. F. Andrė laukinių augalų ir dirbtinių uolų kompozicijos nėra vien jo fantazijos vaisius - jos labai jau primena Provanso nuotraukas...
Dirbtinių uolų ir augalų kompozicijos iš E. F. Andrė knygos "Sodų menas":
Dirbtinių uolų ir augalų kompozicijos iš E. F. Andrė knygos "Sodų menas":
A. Kriaučiūnienės nuotrauka iš Provanso
Šiandien Užutrakyje dar turime atvirų erdvių, kuriose yra išlikusios specifinės žydinčių augalų bendrijos, aptinkamos tik parkuose.
Tą patį principą, kaip pievoms, E. F. Andrė taikė ir medžiams: introdukuoti, svetimžemiai turėjo vyrauti prie rūmų, gyvenamojoje aplinkoje, o tolstant gilyn į parką vyrauja vietiniai, svetimųjų – tik vienas kitas.
Persinės alyvos prie rūmų:
Tą patį principą, kaip pievoms, E. F. Andrė taikė ir medžiams: introdukuoti, svetimžemiai turėjo vyrauti prie rūmų, gyvenamojoje aplinkoje, o tolstant gilyn į parką vyrauja vietiniai, svetimųjų – tik vienas kitas.
Persinės alyvos prie rūmų:
Kad Užutrakyje augintos persinės alyvos, sužinojome iš dendrologinių inventorizacijų ir trakiškių pasakojimų. Mokytoja Ona Bražiūnienė jaunystėje jų pasodino Trakuose - krūmas iki šiol auga prie apleistų globos namų
2019 m. birželį alyvas užplūdo drugiai usninukai, migruojantys iš pietų į šiaurę - alyvų nektaru jie pasistiprina ilgoje kelionėje:
Einant link Užutrakio rūmų pavasariais pasitinka ypatingos spalvos klevai – tai paprastojo klevo Švedlerio forma. Besiskleidžiantys jo lapai būna ryškiai bordiniai ir įspūdingai kontrastuoja su geltonais žiedais. Bet kai žiedai nubyra, augantys lapai pažaliuoja, ir medžiai virsta mums įprastais klevais. E. F. Andre greta vietinių medžių ir krūmų sumaniai įkomponuodavo svetimžemius jų gentainius, besiskiriančius lapų forma ar žiedų spalva. Užutrakio parke greta paprastųjų klevų buvo įveisti platanlapiai ir sidabriniai (taip pat skirtingų formų), ryškiau išsiskiriantys tik rudenį ar pavasarį. E. F. Andre rinkosi ne visą sezoną spalvotus augalus, o tokius, kurie ryškiai papuošia aplinką trumpam, o paskui įsivyrauja rami žaluma.
Šį medį mes vadiname pupmedžiu (priklauso ankštinių šeimai), o anglai – auksiniu lietumi:
Juodauogis šeivamedis – įprasta dvarų sodybų ūkinių pastatų puošmena, bet ne tik: jo kvapas atbaido muses ir peles, taigi, padėjo apginti gyvulius (ypač žirgus) nuo musių, o derlių – nuo graužikų. Štai jis
2019-ųjų ruduo Užutrakyje
Įprasta manyti, kad parkas - tai medžiai, bet spalvų kaitą ne mažiau nulemia krūmai ir žolynai. Kai matai parką iš tolo - įvertini medžių spalvas, bet kai eini per jį - akių aukštyje yra medžių kamienai, visais metų laikais vienodi, ir krūmai, kaskart vis kitokie - žydintys, su uogomis, įvairių atspalvių. Tai kuria nenuobodų, nuolat kintantį vaizdą.
Ožekšnis:
Ožekšnis:
Raugerškis
Totorinis sausmedis
Putinas
Kalnų serbentas vėlyvą 2019-ųjų rudenį
Be to, nuo krūmų ir žolių labai priklauso ir papildoma parko vertė - gyvūnai. Ten, kur žiedai, uogos ir sėklos - ten ir jų valgytojai, įvairūs vabzdžiai, drugeliai, paukščiai, lesantys ir sėklas, ir vabzdžius, voverės. O kai turi parke smulkių paukščių - gali tikėtis ir plėšraus. Visa tai yra vaizdai, dėl kurių einama į parką.
Prisiminkim, kad parkuose ir specialiai augindavo įvairių gyvūnų - danielių, dekoratyvinių paukščių. Užutrakyje grafų Tiškevičių laikais laikyti fazanai - ir dėl grožio, ir dėl maisto. Jie laisvai gyveno parke, tik kiaušiniai būdavo surenkami - tai buvo uždarbiaujančių vaikų darbas - ir išperinami, kad nesuėstų plėšrūnai. Bet vieną kartą tie fazanai perskrido per siauriausią Galvės ežero vietą, kur atstumas vos 200 metrų, į Varnikus. Ten kaimiečiai jų paragavo ir netrukus išgaudė... Tokia istorija aprašyta Lilianos Narkovič knygoje.
Prisiminkim, kad parkuose ir specialiai augindavo įvairių gyvūnų - danielių, dekoratyvinių paukščių. Užutrakyje grafų Tiškevičių laikais laikyti fazanai - ir dėl grožio, ir dėl maisto. Jie laisvai gyveno parke, tik kiaušiniai būdavo surenkami - tai buvo uždarbiaujančių vaikų darbas - ir išperinami, kad nesuėstų plėšrūnai. Bet vieną kartą tie fazanai perskrido per siauriausią Galvės ežero vietą, kur atstumas vos 200 metrų, į Varnikus. Ten kaimiečiai jų paragavo ir netrukus išgaudė... Tokia istorija aprašyta Lilianos Narkovič knygoje.
O natūraliai Užutrakyje peri arba tik maitinasi daugybė paukščių: pelėdos, strazdai, kėkštai, musinukės, devynbalsės, zylės, žvirbliai, paukštvanagiai, sketsakaliai, vištvanagis, klykuolės ir dančiasnapiai, perintys ne tik jiems iškeltuose inkiluose, bet ir rūmų kamine - beje, jie tik šiemet buvo išbraukti iš saugomų rūšių sąrašo - gandrai, pilkieji garniai, geniai, meletos ir kiti.
Užutrakio gandras:
Užutrakio gandras:
Kėkštas:
Pilkoji meleta
Rupūžiukas
Skiautėrėtasis tritonas
Nebaikštūs ir gyvūnai - stirnos, žiemą skabančios sušalusius rožių lapus, voverės, kiaunės, bebrai, nuolat besikėsinantys net į parterių medelius, žebenkštys, įsikuriančios po alyvų krūmais, šikšnosparniai, iš restauruojamų pastatų persikraustę į inkilus, šernai, lapės, žalčiai, šmirinėjantys artimiausioje rūmų aplinkoje ir kartais užsukantys į rūmus... Taip ir turi būti - juk tai mes atėjom į jų namus, o ne priešingai.
Senoji Užutrakio gyventoja – žebenkštis:
Senoji Užutrakio gyventoja – žebenkštis:
Užutrakio šikšnosparniai
Užutrakio Žilvinas
Pagal pokalbį su Trakų istorinio nacionalinio parko botanike Andželika Kriaučiūniene parengė Rasa Kalinauskaitė