"Visi tie šedevrai, skoningai išdėstyti, - rašo Zofija Potocka - traukė akį, bet sudarė šiek tiek dirbtiną atmosferą, kurioje atvykėlis, žavėdamasis tais stebuklais, bijojo laisvai pajudėti ir sėdėti ant tų sofų ir fotelių."
Juozapo ir Jadvygos dukra Joana prisimena: "Gražūs rūmų salonai buvo apstatyti Liudviko XVI stiliaus baldais. Ant sienų kabojo gobelenai ir paveikslai. Tarp jų - nuostabus mergaitės portretas, tapytas Grezo."
Gobelenų salė, buvusi šalia pokylių salės, be tinkančių muziejams gobelenų, buvo papuošta dideliu pasteliniu šeimininkės portretu, tapytu Tiškevičių giminės dailininko lenko Kazimiero Mordasevičiaus (1859-1923). Šis žinomas ir gerai apmokamas dailininkas, dirbo ne tik valdovų bei aristokratų šeimoms (tapė Rusijos carus Aleksandrą II ir Aleksandrą III), bet tapė ir lenkų romantikus: Šopeną, Mickevičių, Slovackį. Kazimieras Mordasevičius viešėjo Užutrakyje 1900 m. Zofija Potocka prisimena: "Portretas vaizduoja grafienę Jadvygą, sėdinčią ant kanapos (randdeur naturelle) šviesiai žalia puošnia suknele, su užmesta ant pečių sabalo pelerina, ant galvos - didelė aksominė a la Rembrand stiliaus skrybėlė. Ant kaklo - 33 didelių, baltų, gryno vandens deimantų vėrinys".
Juozapo ir Jadvygos dukra Joana prisimena: "Gražūs rūmų salonai buvo apstatyti Liudviko XVI stiliaus baldais. Ant sienų kabojo gobelenai ir paveikslai. Tarp jų - nuostabus mergaitės portretas, tapytas Grezo."
Gobelenų salė, buvusi šalia pokylių salės, be tinkančių muziejams gobelenų, buvo papuošta dideliu pasteliniu šeimininkės portretu, tapytu Tiškevičių giminės dailininko lenko Kazimiero Mordasevičiaus (1859-1923). Šis žinomas ir gerai apmokamas dailininkas, dirbo ne tik valdovų bei aristokratų šeimoms (tapė Rusijos carus Aleksandrą II ir Aleksandrą III), bet tapė ir lenkų romantikus: Šopeną, Mickevičių, Slovackį. Kazimieras Mordasevičius viešėjo Užutrakyje 1900 m. Zofija Potocka prisimena: "Portretas vaizduoja grafienę Jadvygą, sėdinčią ant kanapos (randdeur naturelle) šviesiai žalia puošnia suknele, su užmesta ant pečių sabalo pelerina, ant galvos - didelė aksominė a la Rembrand stiliaus skrybėlė. Ant kaklo - 33 didelių, baltų, gryno vandens deimantų vėrinys".
Grafienės Jadvygos portretas, puošęs Gobelenų salę
Grafienės kabinete stovėjo medinis specialus siuvinėjimo rėmas, ant kurio buvo siuvinėjami įvairaus dydžio darbai: staltiesės, arnotai. Maži staliukai, komodos ir lentynėlės buvo pilnos vertingų mažmožių. Grafienė kolekcionavo meniškus nuotraukų rėmus ir juvelyrinius dirbinius, padarytus emalės - cloisonne technika. "Ant mano motinos darbo stalo, - prisimena dukra - stovėjo žymaus prancūzų juvelyro Faberže rėmelių kolekcija. Jis pagal caro užsakymą raižė nuostabias figūrėles, velykinius kiaušinius."
Grafienės kabinete stovėjo medinis specialus siuvinėjimo rėmas, ant kurio buvo siuvinėjami įvairaus dydžio darbai: staltiesės, arnotai. Maži staliukai, komodos ir lentynėlės buvo pilnos vertingų mažmožių. Grafienė kolekcionavo meniškus nuotraukų rėmus ir juvelyrinius dirbinius, padarytus emalės - cloisonne technika. "Ant mano motinos darbo stalo, - prisimena dukra - stovėjo žymaus prancūzų juvelyro Faberže rėmelių kolekcija. Jis pagal caro užsakymą raižė nuostabias figūrėles, velykinius kiaušinius."
Grafienė Jadvyga siuvinėja
Janina Putkamerova Žoltovska, kuri būdama jauna su šeima lankėsi Tiškevičių valdose, po apsilankymo pas grafą Juozapą Tiškevičių pripažino, kad šalia esantys ir jo broliui Vladislovui priklausantys Lentvario rūmai bei parkas, neprilygsta Užutrakiui grožiu ir supančia aplinka. "Kelių salonų langai nukreipti į ežerą. Sienos baltos, diskretiškai papuoštos lipdiniais, židiniu ir lempomis. Auksuoti ir apmušti šviesiu audiniu baldai stovėjo prie sienų. Plytintis vaizdas ir šviesa jungėsi, saulėlydis geso už miškingų kalvų".
Kartu su rūmais Užutrakyje iškilo oficinos ir ūkiniai pastatai. XIX ir XX a. sandūroje iš raudonų plytų pastatyti gyvenamoji oficina, arklidė su vežiminė, kalvė, šunidė, sargo ir keltininko namai bei administracinis pastas.
Kaip prisimena viena iš Juozapo dukterų, "kiekviena smulkmena buvo mano tėvo prižiūrima". Siekdamas sutaupyti, Juozapas Tiškevičius pastatė Užutrakyje plytų fabriką. Be anksčiau išvardintų pastatų tarnams ir keleto kitų, iš savo plytų buvo pastatyta šunidė. Po rūmų didžiausias iš pastatų buvo administracijos namas. Ant jo matėsi pastatymo data - 1896 m.
Keletas epochos liudininkų atsiminimų "...pasodinti patogiai ant aukštu kolonų, didingi rūmai, rimtai susikaupė, atstatė ausis, mėgino suprasti vandenyje atsispindinčių griuvėsių kalbą...."
"Rūmai lengvi, elegantiški..." "Užutrakio baltumas atrodė smulkia, tačiau subtilia puošmena, apsupta dangaus skliauto, jo debesimis ir vandens platybėmis."
1910 m. carienė motina [Marija Fiodorovna] lankėsi Užutrakyje ir buvo sužavėta namo padėtimi, vaizdu į Galvės ežerą su pilies griuvėsiais ir Trakų miestu.
Susisiekimas su Užutrakiu buvo sudėtingas. Į bažnyčią, paštą, vaistinę ar pirkinių į Trakus vasarą plaukdavo valtimi, žiemą važiuodavo rogėmis per ežerą arba aplinkkeliu, vadintu bulvių keliu. Į Lentvarį vykdavo, persikėlę per ežerą keltu.
"Tilto dėdė Juozapas nenorėjo pastatyti. Jis visuomet šalinosi nepažįstamų žmonių, nemėgo kai svetimi vaikščiojo prie namų arba parke."
Janina Putkamerova Žoltovska, kuri būdama jauna su šeima lankėsi Tiškevičių valdose, po apsilankymo pas grafą Juozapą Tiškevičių pripažino, kad šalia esantys ir jo broliui Vladislovui priklausantys Lentvario rūmai bei parkas, neprilygsta Užutrakiui grožiu ir supančia aplinka. "Kelių salonų langai nukreipti į ežerą. Sienos baltos, diskretiškai papuoštos lipdiniais, židiniu ir lempomis. Auksuoti ir apmušti šviesiu audiniu baldai stovėjo prie sienų. Plytintis vaizdas ir šviesa jungėsi, saulėlydis geso už miškingų kalvų".
Kartu su rūmais Užutrakyje iškilo oficinos ir ūkiniai pastatai. XIX ir XX a. sandūroje iš raudonų plytų pastatyti gyvenamoji oficina, arklidė su vežiminė, kalvė, šunidė, sargo ir keltininko namai bei administracinis pastas.
Kaip prisimena viena iš Juozapo dukterų, "kiekviena smulkmena buvo mano tėvo prižiūrima". Siekdamas sutaupyti, Juozapas Tiškevičius pastatė Užutrakyje plytų fabriką. Be anksčiau išvardintų pastatų tarnams ir keleto kitų, iš savo plytų buvo pastatyta šunidė. Po rūmų didžiausias iš pastatų buvo administracijos namas. Ant jo matėsi pastatymo data - 1896 m.
Keletas epochos liudininkų atsiminimų "...pasodinti patogiai ant aukštu kolonų, didingi rūmai, rimtai susikaupė, atstatė ausis, mėgino suprasti vandenyje atsispindinčių griuvėsių kalbą...."
"Rūmai lengvi, elegantiški..." "Užutrakio baltumas atrodė smulkia, tačiau subtilia puošmena, apsupta dangaus skliauto, jo debesimis ir vandens platybėmis."
1910 m. carienė motina [Marija Fiodorovna] lankėsi Užutrakyje ir buvo sužavėta namo padėtimi, vaizdu į Galvės ežerą su pilies griuvėsiais ir Trakų miestu.
Susisiekimas su Užutrakiu buvo sudėtingas. Į bažnyčią, paštą, vaistinę ar pirkinių į Trakus vasarą plaukdavo valtimi, žiemą važiuodavo rogėmis per ežerą arba aplinkkeliu, vadintu bulvių keliu. Į Lentvarį vykdavo, persikėlę per ežerą keltu.
"Tilto dėdė Juozapas nenorėjo pastatyti. Jis visuomet šalinosi nepažįstamų žmonių, nemėgo kai svetimi vaikščiojo prie namų arba parke."
