Trakų istorinio nacionalinio parko glūdumoje, kelio Semeliškės - Trakai dešinėje yra Daniliškių kaimas. Čia tebegyvena rusų, kurie XVII a. pabaigoje atsisakė pripažinti Rusijos stačiatikių bažnyčios reformą, palikuonys.

Sentikiai Lietuvoje
​

1653-1666 m. Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas Rusijos carą paskelbė bažnyčios galva bei ėmėsi naikinti nevienodumus bažnytinėse knygose ir apeigose. Tam pasipriešino sentikiai. 1666-1667 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios susirinkimas sentikius prakeikė. Vengdami persekiojimų vieni sentikiai bėgo į negyvenamas Sibiro platybes, kiti pasiprašė globos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sentikių prakeikimas truko 304 metus ir oficialiai atšauktas buvo tik 1971 m. Pirmoji pabėgėlių banga Lietuvon plūstelėjo 1679-1710 m. Jau 1709 m. Girelėje (Anykščių raj.) susibūrė pirmoji sentikių bendruomenė, pastatyti pirmieji sentikių maldos namai. Iki XVIII a.pab. Aukštaitijoje šalia lietuvių įsikūrė iki 35 tūkst. sentikių, kurie susibūrė į 49 bendruomenes. Kurį laiką - 1728-1755 m. Gudiškėse (Ignalinos raj.) ir 1755-1841 m. Degučiuose (Zarasų raj.) veikė sentikių vienuolynai. Lietuvos sentikiai - bepopių pomorcų atšaka, nepripažinę taip pat ir dvasinės hierarchijos. Lietuvos sentikiams tebevadovauja Aukščiausioji pomorų taryba, įsikūrusi Vilniuje, šalia jos veikia Dvasinė kolegija, kuri sprendžia kanono ir pamaldų klausimus.
​

Sentikiai šalia Trakų
​

​Tarpukario Lietuvos Respublikos žemės reformos metu, po 1939 m. Daniliškių kaimas sudalintas į 24 sklypus, šalia įkurti 4 "kolonijomis” vadinti vienkiemiai.
Daniliškių kaimo viduryje tebestovi vieni iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatyti 1817 m. Yra žinoma, kad cerkve vadinti maldos namai perstatyti 1926-1931 m. Cerkvę sudarė erdvi maldos salė ir gyvenamieji popo šeimos kambariai. Daniliškių cerkvė aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.
​

Šiaudinė siena
​

Tarpukaryje Daniliškių laukus kirto 1923 m. kovo 15 d. Antantės nustatyta ketvirtoji demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurią vietiniai vadino "šiaudine siena". Toks pavadinimas kilo dėl to, jog demarkacinę liniją tarp diplomatinių santykių nepalaikiusių valstybių žymėjo iki 6 m aukščio kartys, kurių viršūnėse buvo iškelti šiaudų pėdai. Tokiais riboženkliais Lietuvos valstiečiai žymėjosi savo laukų ribas. Daniliškėse ir gretimame Signalų kaime buvo įsikūrusios Lietuvos pasienio policijos būstinės. Kiekvienoje būstinėje tarnaudavo iki 10 policininkų, kuriems Lietuvos valdžia mokėjo apie 170 litų algą ir premijas valstybės švenčių progomis. Tuo tarpu Lenkijoje patruliavo Pasienio apsaugos korpuso karo prievolininkai, kurie bazavosi Trakų Dominikonų vienuolyne. Lietuvos - Lenkijos pasienyje nebuvo saugu. Iki šiol prisimenama, kaip Signalų kaime lenkų pasienietis dvylika šūvių nušovė ūkininką Vitkauską, bandžiusį kontrabanda iš Lietuvos parsivaryti karvę. Pasienietis savo šalies pilietį nušovė Lietuvos teritorijoje, todėl kilo nemažas tarptautinis skandalas.
​

Į Trakus ir Vilnių - nuo Daniliškių piliakalnio
​

​Tarpukaryje Daniliškės buvo populiari turistinė vieta dėl piliakalnio kaimo laukuose. Lietuvos karininkai ir inteligentai, mėgę ilsėtis Vievio vasarvietėse, ekskursijų metu kopdavo į aukštai iškilusį piliakalnį pasižiūrėti Lenkijos okupuotų Trakų. Pasakojama, kad ypač palankiomis oro sąlygomis nusišypsodavo laimė pamatyti net Vilniaus radijo bokštus. Lietuvos - Lenkijos demarkacinė linija buvo tik apie 200 m nuo piliakalnio.

Daniliškių piliakalnis, vadintas "Totorių kalnu", "Kopecu" arba "Bliūdeliu" - įdomus archeologijos paminklas. Čia VI-XII a. po Kristaus ant aukštos kalvos, kurios šlaitai siekė nuo 6 iki 30 m aukščio, stovėjo 40X35 m dydžio medinė pilaitė. Legendos pasakoja, kad anksčiau Daniliškėse gyveno totoriai, o toje vietoje, kur dabar piliakalnis, buvusi jų mečetė. Rusams užeinant, totoriai ją užpylė žemėmis, o kartu - ir kažkokius lobius. 1939 m. Daniliškių kaimą skirstant į viensėdžius, piliakalnio 0,7 ha žemės sklypą už 300 litų išpirko Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus.
​

Prancūzas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje
​

Prieš karą šalia Daniliškių piliakalnio, jau Lenkijoje, Kudrionių kaime būta ir senkapių, vadintų "Totorių kapais". Iki šiol prisimena, kad totorkapius tarpukaryje kasinėjo paslaptingasis prancūzas. Pasakojama, kad atvyko jis su brėžiniu ir dvi savaites intensyviai kažko ieškojo. Keturiems darbininkams kiekvienos dienos vakare prancūzas sumokėdavo net po du zlotus. Vieną vidurdienį darbininkai atkasė kažkokį mūrinį skliautą. Tuomet prancūzas, sumokėjęs už visą dieną, darbininkus paleido ir liepė ateiti tik kitą rytą. Tačiau nei tą, nei kitą dieną nebepasirodė pats prancūzas, o tarp išardyto mūro nuolaužų buvo likęs tik trijų-keturių kibirų dydžio tuščias skardinis indas...
​
,,Gintaras Abaravičius"

Lietuvos pasienio policininkai

Lenkų pasieniečiai